Happy B-Day

I hope dreams do come true...

Once again .

I hate my life.

If I die today. This will be the best day of my life.

Living is hard. Surviving is easy.

It's quite more difficult trying to live your life when you have at the least power to do that, it's much more easier just to survive.
When Life gave my an opportunity to change everything, I got scared. I Automatically said strict NO from the beginning. But now I see that only thing, that's going to change is Me. Everything else will stay the same as are now. Nothing will fall apart. No-one will miss me. It's going to be like I've never been here.
Maybe, no. It is for the best.
It will.
It have to.

How I wish

That I could just lay down, coil myself into a small ball and just stay like this untill I forget everything I know, oh how I wish, that everybody else could forget everything they know about me... I could start a new life... Unfortunately if my mothers plan successeds I'll start a new life next summer...

Aaaaaah..... I don't want to leave!!!

Do you know

What is the worst feeling ever?

Knowing.
Knowing and not doing anything.

Nežinau jau kelintą kartą tai sakau, bet žinoti, suvokti viską ir nieko nedaryti - baisiausia mano gyvenime. Kaip man atsibodo girdėti suknistai sąžiningus atsakymus, kuriuos ir pati žinau...

Ooooooooooomg kokia aš idiotė!


Somebody help me! Please... ;[

Šiandien toookia nice dienelė

Bet aš vis tiek depresuoju, nes jei taip tęsis ir toliau viskas, gale mokslo metų aš labai labai labai labai labai nenorėsiu išvykti. Aš taip viliuosi, kad kaip ir visi ankstesni kraustymaisi taip ir šis nepavyks... Jei taip bus ir toliau pradėsiu visų vengti ir dar labiau atsiribosiu... O juk taip smagu su Jumis leisti laiką!...

Šiaip šiandien laaaabai cool ekonomikos pamoka buvo, nes mums ją vedė toks labai sweeeet verslininkas, kuris daugumos merginų nuomonę buvo žiauriai fainas grožis ;DDD (visai nekeista, kad tokiai nuomonei pritariau ir aš ;P), bet manęs vis tiek nedomina verslas, na nebent tokie "verslininkai" kaip Jis ;DDD Šiaip tai nusprendžiau, kad jeigu tokie būtų visi mokytojai (ar bent jau dauguma jų) ir šiaip žmones būtų tokie faini, tai būtų daug geriau gyvent šiam pasauly, na bent jau man tai tikrai ;DDD...

I am soooo hopeless.... God damn it!...

Ammm.... ?...

Mintys išsiblaškiosios.
Nežinau ką rašyt.
Siaubas!!! ;DDD

Why does everything has to get better In The End...?...

Šiauliai-Palanga-Kuršėnai-Joniškis-Šiauliai

Neblogas maršrutas, m? ;DDD Manau būčiau visai mielai, paskutinio reiso į Šiaulius iš Joniškio nebevažiavusi ;DD
Tai va, pirma (ir paskutinį) kartą buvau šiemet prie jūros ;D Kiek mano atmintis siekia, tai šiandien pirmą kartą buvau nuėjusi iki pat Palangos Tilto galo ;DD Labai keistas jausmas užplūdo kai ėjau tiltu virš jūros, į mane pūtė vėjas, švietė, šildė saulė, ir rodės aplinkui nieko nėra... Bet vos tai pasibaigė, apniko tokia, mažytė, gal ir bereikšmė melancholija... Matyt vis dėl to kažkur pasąmonėje yra kažkokia mažutė dalelė, kuri pasidaro begalinė kai tik užjunta, kad jai reikia kitokios meilės, šilumos, bendravimo, draugijos... Tada mane ji taip užnervina, kad tikrai manau vieną kartą išvarys mane galutinai iš proto ;DD Kaip sunku pripažinti tai kas akivaizdu... Siaubas... Niekada negalvojau, kad taip sunku yra pripažinti akivaizdumą... Bala nematė. Prisipažinsiu. Man trūūūūūūksta vaikino!!... Na va. Vis tiek nepalengvėjo ;D

Joniškis - kaip ir visąlaik - mano širdį suspaudžiančiu vaizdu, toks artimas ir kartu toks tolimas...

Try to live your life as much as possible for now. Don't look back and don't look forward. Just live for every moment.

Good luck next time!

For our team...

Šiaip prastai jaučiuosi, matyt sirgsiu, bet meldžiu, kad to nebūtų...
Ir daugiau nežinau ką rašyti, jaučiuosi tarsi maišu trenkta - nosis užgulusi, galva vos vos dirba ir toks jausmas tarsi turėčiau temperatūros. Bet trumpai tariant manęs tai nedomina.

Good luck to you guys and don't get sick ;DD

Psichologija pagaliau !

Na, ne taip kaip anksčiau, bet vis tiek geriau pasijutau ;D, nors dabar pagalvojau, kad kita savaitę bus žiauru, jei reikės vėl rašyti gale užsiėmimo, kaip šiandien ;DDD
Daugiau kaip ir nieko...

Once again

We are disappointed...

Next news - aš galiu susirgti...
Jaučiuosi kaip maišu trenkta...

What you suppose to do

When you're acting other way around than you should? - You go out of your mind!
At least that's how I'm living...
I must be going out of my mind for the millionth time... Every time I am left alone at home, I start to depress... I was left alone too many times. In time, all that depression gets too far into my mind and I'm afraid, that one day it'll be far enough and I'll lose myself in my mindless mind... I'm that kind of person, who always needs to be surrounded by other people, who could talk to me all the time... I don't know for how long I can take this kind of life...?... But the problem is that, I don't do anything to change ALL THAT... I'm just to, how to say, lazy to do SOMETHING, ANYTHING... I need someone to forse me to do something, but anfortunately those who actually try that, don't succeed... There is a saying - "Don't try to change The World, it's impossible", I'm think, that for The World is impossible to change ME, 'cause every time something happens, it turns everything upside down all over again and I'm back to being plain old block of freezing ice...
I desperately need changes in my life, and fast... I really don't know for how longer I can take this, 'cause now, it seems, that all, what is happening is against me...

Please, HELP me....

Basketball

Is in My Heart ;D***

Pirmyn Ereliai !!! ;*~

Šiaulių dienos

Tikras vargas man gyvenant miesto centre... Nuo pat ryto sunkiasi nuo estrados garsai pro langus ir kitus tarpelius...
#What a torture...#

Kitos žinios - padariau išvadą, kad man reikia tiesintuvo arba nuėjus į pirmą pasitaikiusią kirpyklą visai trumpai nusikirpsiu plaukus... Kai jie neištiesinti siaubingai atrodo. Nesimato kirpimo ! Mane tai varo iš proto !! Kam tada kirpausi už 80 litų, jei atrodau vos ne kaip pudelis su arbūzo apvalumo snukiu....

Krč.

First things first

WE WON !!! FINALLY !!!
Oh, Thank You for That Miracle...

Okey, toliau. Šiandien vėl pasivaikščiojau su Greta mokyklos reikalais ;DD. Kažkaip fainai, kai jau trečia diena, kai po pamokų vis kur nors nueinu ;D.

#Maybe there are going to be some changes around here?...#

Dar tai šiandien buvau sode. Kelios tylos akimirkos gamtoje man patiko... Tik deja, kad negalėjau pasidžiaugti ilgiau, mat dėl savo tariamosios šeimynėlės tai gana sunku...

That's all for now...

P.S. This The 100th post in my blogger ;D
Yeeee me !!! ;Dp*

Šiandien buvau bibliotekoje !!!

Galit patikėt ? ;DDD Buvau bibliotekoje !! 100-ą metų ten nebuvau ;DD Pasiėmiau penkias iš septyniolikos knygų, iš tų, kurias padiktavo per literatūrą. Nors didelio entuziazmo ir neturiu jų (bent jau trijų) skaitymui, vis tiek gana gerai jaučiuosi ;]...

Šiaip daugiau kaip ir nieko dar šiandien, na bent jau kol kas... Žiūrėsim kas bus vakare per rungtynes...

Iki ryt ;]

God bless Our Team ! I'm begging you... Please, make a miracle...

The New Me ;DD and something more...

Here is The New Me ;DDD
Vakar Mane apkirpo care tipo stiliumi (nors nelabai ir įsivaizdavau, kaip tai turėtų atrodyti, kol nenukirpo manęs xD). Tai va. Džiaugiausi iki tol, kol Rinktinė prakišo turkams...

Šiandien diena (visgi turėsiu sutikti su Dei.) - tikrai prailgo. Šūlej visai nieko buvo, ištvėriau lengviau nei tikėjausi... Šiaip nustebau, kai Greta prisiminė, kad eisim kada nors į biblioteką, tik ne šiandien, nes eis fotkintis mokyklos pažymėjimui, pasakiau, kad man ir reiktų, ir paklausiau ar galiu kartu varyt su ja bei Deivyda ir ji neprieštaravo... Nors iki šeštos pamokos šis bei tas pasikeitė, vis tiek buvau su Dei nuėjus iki knygyno ir dar net porą kartų ;DD Šiaip pakalbėjau šiek tiek su Deive šūlej. Pasirodo ne aš vieną kraustinėjuosi ;D...

Tai žodžiu... Nieko įdomaus. Nieko gero. Ir t.t. Kap į visAd...

Heaven has ended, Hell's strating...

From tomorrow...

Nieko doro šias dvi dienas kaip ir nenuveikiau...

Atvirai sakau nežinau ką rašyt, nes vapše neturiu noro rašyt.
Sorry...

Nostalgija

Jaučiu vasarai bei nepamirštamiems prisiminimams... Per visą vasarą beveik nebuvau namie, tik vieną kitą savaitę grįždavau. Net keista namie būti, o dar keisčiau į mokyklą eiti... Bet pirma apie vasara.

Ši vasara buvo viena geriausių. Vos ne visą laiką praleidau Joniškyje. Buvo taip gera visąlaik jaustis laimingai, jausti tą kitokią atmosferą, ramybę, jaustis šeimos nare, tikroje normalioje ( ne tokioje kaip mano ) šeimoje, net jei tai ir svetimi žmonės, jaučiausi daug geriau nei namie. Labai keista būdavo kai pati merginų mama pasiūlydavo pavažiuoti iki parduotuvės ar iki kokios tetos kartu su jomis. Dar dabar kuo puikiausiai pamenu kaip tąnakt po Roko galvojau, ar tikrai buvau ten su visais ar man tik prisisapnavo. Taip smagu buvo važiuoti i pancių kaimą per Roką. Prisiklausius visų nuotykių iš kaimo buvo taip įdomu matant vietas viską vėl įsivaizduoti. Prisižiūrėjus to tikrojo kaimo ir pati tokio užsinorėjau ;D, Toma jei pameni, tai žadėjai išnuomot kai panorėsiu ;Dp, ir prie to pačio pasakau, kad kai sugalvosiu, tai ir tavo receptuką "pasiskolinsiu" (wasntme) ;Dp...
Kaip malonu buvo leisti laiką drauge su draugėm. Net savaitė nepraėjo kai aš grįžau namo, o jau spėjau vėl visko pasiilgti labiau nei betkada ;D...
Tokia nuotaika apėmė, tarsi rašyčiau apie tolimus laikus, o ne šios vasaros ;D Didžiausia staigmena buvo Agnės ankstyvas sugrįžimas ;D Atsimenu sėdim ant supuoklės mudvi su Toma ir pacaniokais tasi dviem - Domantu ir Dovydu ( Domke Tomos brolis dešimties metų, Dove - pusbrolis, taip pat dešimties ;D, o gal ir be jų sedėjom ;D ) vėlai vakare apie dvylikta, šnekamės atsipūtusios ir tik girdim silpnus kaukšt kaukšt iš Agnės kiemo pusės, tada pasigirsta linksmas, pašiepiantis truputuką Agnės tonas - "Ką princesės?" Abi kaip pašokom "Aaaagne!" cypdamos ;D Ot kiek tada visko prisiklausėm apie Angliją ;D
Bet praeitą sekmadienį kai reikėjo grįžti namo, maniau, kad išprotėsiu kaip nenorėjau išvykti... Nuo to kai mama pasakė, kad sumąstė kraustytis į Molėtus, ir po to kai pati nuvažiavusi tenai viską apžiūrėjau, net ir mokyklą, mane tokia depresija apėmė, kad po viso to, kiekviena akimirka praleista Joniškyje atrodė vis brangesnė ir brangesnė... Kai kurie žmonės pasakydami juokais ar rimtai ką nors apie gynevimą ten, man buvo tarsi kokia atgaiva, bet iš paskos eidavo ir baisusis mano suvokimas, kad taip nebus kol nesugebėsiu pati pilnai savimi rūpintis, kad galėčiau gyventi toli nuo mamos. Tą patį, paskutinį sekmadienį buvau išėjusi pabūti viena, pagalvoti. Vos atsikėlusi apsirengiau ir išėjau. Nuėjau iki stadiono, ten prisėdusi ant išcementuotos kalno dalies sedėjau tyliai ir ramiai kurį laiką. Vėliau ėmiau laukti proto apšvietimo, kad viską suprasčiau, kodėl gyvenimas mano teka šia srove, o ne ta kuria norėčiau, kad tekėtų... Bet matyt nepakankamai ilgai laukiau, nes taip ir nesupratau... Žiūrėjau į žolę sau po kojomis, žiūrėjau į už žingsnio nuo manęs esantį stadiono taką, kėliau akis viršun, mačiau kitapus stadiono priešais save buvusį sportininkų persirengimo kabinų bei dušų, belangį, išgržintą gražiais piešiniais iš mano pusės namelį, viršum jo - žydras dangus su lengvais plunksniniais debesiukais. Iš šonų viską supo žaliuojančių medžių miškeliai... Girdėjau jų bei baseino ošimą... Pamenu kaip galvojau, kad gyvenant ten, vasara eičiau kas rytą pabūti tokioje ramybėje, dabar manau, kad ir kas vakarą taip pat eičiau pabūti ten... Niekaip nesuvokiu, kodėl visi įvykiai klostosi taip, kad atitolintų mane nuo laimės kurią patiriu vienur ar kitur. Pirmiausia bandymas kraustytis į Vilnių - pardavėm butą už Talkšos netoli gamtininkų ir po nepavykusio išsikraustymo į Vilnių įsikėlėm į centre esantį butą. Miestas tas pats ir iki senojo kiemo iki pusvalandžio laiko kelio, bet ten paskutinį kartą buvau prieš kelis metus ir tąkart man aiškiai pasakė tie prakeikti ryžai, kad neturiu aš ten ką veikt, nebegyvenu ten, tad turiu nešdintis iš ten. Anuomet dar nedraskydavau akių taip, kaip dabar panorėjus padraskau kam nors, tad tik patylėjau ir pasišalinau... Bet taip ar taip neturiu tikrai ten ką veikt, spėju ten niekas net nebeprisimena manęs... Dabar - Molėtai. Negana, kad ir taip iš manęs nieko doro nėra, tai dar ir kraustytis turėsiu į kitą galą, visiškai priešingą tam, kuriame noriu būt... Rugpjūčio 29-tą dieną liejau ašaras, 30-ą - taip pat. Nežinau kaip pagaliau susitaikiau su ta mintim, kad išvažiuosiu. Prieštai jau buvau prisikūrusi krūvas argumentų, kodėl mama turėtų leisti man pagyvent Joniškyje bent metus, kol visos merginos dar ten. Tačiau mano didžiausiam nusivylimui neteko ištarti nieko daugiau, kaip tik lūžtančiu balsu nuo ašarų bei nevilties - "nesąžiniga"... Grįžusi nusprendžiau kuo mažiau galvoti apie visą tą sumautą krautymosi reikalą ir būti "gera", ( kiek tai man bus įmanoma ) jau ėmiau galvoti, kad man gali pavykti visas šis beviltiškas sumąnymas, deja dėl savo per daug turimo laisvo laiko prastai sekas. Mokykla visai nepadeda kol kas. Turiu vilties, kad kitą savaitę kai viskas prasidės išrimtųjų nebeturėsiu tiek daug laisvo laiko, kad spečiau dar ir depresuoti... Tiesa nepaminėjau, kad ir požiūrį bandysiu savo keisti. Trisdešimtąją rugpjūčio bei pirmąją rugsėjo neblogai sekėsi ;D...
Šiandien nustebino mane tai, kad Deivyda pasiteiravo ar neberašau blogo, nes neberodo manęs jos sekėjų sąraše. Pasakiau, kad pastaruoju metu mažiai rašiau, bet šiandien prisėsiu ir parašinėsiu. Taip ir padariau! Kas keista ;D O gal dar reikėjo paminėti, kad ir adresas kitas nebe "zhirafike"...? Nemanau. Susiras mane jei bus įdomu paskaityti, juk protinga pana ;D;D

Tai tiek tada šiam kartui...

Good luck to ya ;]

"Home sweet home!"... ?

#Labai labai labai sutrumpintai#

Grįžau namo.
Kaip visada kuo puikiausiai praleidau laiką Joniškyje.

Kai tik turėsiu daugiau laiko parašinėsiu.

Turėčiau

Pagal viską važiuot šiandien į Joniškį ir praleisti ten nepilną savaitę... Nors neįsivaizduoju ar tikrai išvažiuosiu...

Just in case - bye ;]

Rugių Angelai

Tipo ;D

"Raizgiai Trip"

Šį penktadienį bei šeštadienį visai .....ammmm.... Fainiai pabuvojau Raizgiuose. Penktadienį linksmai laika praleidau su Monika, o šeštadienį visai smagiai leidau laiką su pusbroliu bei jo draugeliu ;DDD Penktadienį pasišnekučiavau su sese, pasifotkinom ;D (žinoma neatsispyriau pagundai pafotkint dangų ;D), pakvailiojom, mat vienoje nuotraukoje tarp rugių matėsi vėžios (ar kažkas panašaus), kurios buvo panašios į žmogaus figūrą, tad mudvi nutarėm, kad ten "Rugių Angelai" (gaila ta fotografija pas sesute ;])... Šeštadienį vos tik spėjom atvykti į sodelį, išgirdau apie planus paplaukioti valtele ;D Visai smagu buvo, pusbrolis geras irkluotojas, tad tas pasiplaukiojimas gana raminamai suveikė bei nuramino mane ;DDD, aišku, kadangi plaukiau, su pusbroliu ir jo draugu, tai turėjau progą pasiklausyti kaip ir apie ką kalba šių laikų vaikinai ;DDD (gal reiktų rimtai dažniau į miestą išeiti?.... NE ;D), vėliau gavau pašaudyti į stulpą ;D iš šautuvo, nors sekėsi prastai (nes esu akla, kaip šikšnosparnis ;D), bet vis tiek kelis kartus pataikiau į stulpą ;DDD, dar vėliau gavau progą pro teleskopą paspoksoti į Mėnulį, kuris be to buvo nerealiai realus, įspūdingas, įsimintinas ;], bei Jupiterį ;D, mačiau keturis jo palydovus, bei per jo vidurį ir apačią einančias žiedų linijas ;D Buvo taip įsimintina, kad net dar dabar atmintyje vaizdas toks ryškus, jog rodos dabar stebiu visą tai ;D Ak, taip, tiesa. Prie to paties apie dangų, pasakysiu, kad pusbrolis parodė dar ir "W" formos žvaigždyną ;D Gražiai atrodė ;] Vos ne pamiršau ! ;D Penktadienį visai neblogai pabuvom prie laužo ;D, valgėm folijoj keptas bulves bei ant grotelių keptas dešreles ;D, skanu buvo ;D, bet labiausiai įstrigo laužas, tiksliau jo kibirkštys, primenančios mažyčius šviečiančius jonvabalius ;D Ugnis, kaip ir vanduo - hipnotizuojanti stichija ;]...
Tai tiek įspūdžių ;]

See you later, alligatorS ;D;D;D;D

---

#No Comment#



I can't get The Eclipse out of my mind...

Kai grįžus

Tave bando "nustebinti" tokiomis žiniomis, kokiomis "stebino" mane, tai pagalvoji: "Po šimts??!! Kokio velnio grįžau????!!!"
Gal pradėsiu nuo pradžių. Nes tiesą sakant, nelabai man ir norisi apie TAI galvoti.
Žodžiu. O buvo taip: pabudau vakar ryte neturėdama nė vienos minties, apie kažką panašaus. Atvažiavus mamai, žinoma kartu su močiute, manęs pasiimti, net neįtariau, kad po įprastinės mamos veido minos slypės kažkas Toookio. Pakeliui namo užsukome į "Maximą", užbėgau nusipirkti knygų - "Saulėlydžio", "Jaunaties" bei "Užtemimo" ( į kurį šįryt suleidau akis )... Kelias namo neprailgo, mat negalėdama ilgai klausytis, švelniai tariant, močiutės kalbų, mama "drožė" Cervą, už ką ant jos užpykstu, kad tik greičiau grįžt namo. Grįžus kaip ir kiekvieną kitą kartą - išsikraunu daiktus belaukdama pietų, pasišnekučiuoju su mama ir panašiai. Tačiau šį kartą į mūsų pasišnekučiavimą įsitraukė neįprastos intonacijos pasakymas, pasigirdęs iš mamos pusės: "Mums reikia pasišnekėti kaip motinai su dukra". Paprastai tai nebūna itin reikšmingi ar svarbūs pokalbiai. Tačiau šįkart buvo viskas kur kas rimčiau nei galėjo mano laki fantazija išnešti per kelias minutes laiko. Padėtį dar labiau apsunkino tai, kad mama dialogą pradėjo, taip tariant, nuo antro galo. Ji taip bandė sušvelninti, jos atžvilgiu, tikrąjį smūgį. Bet vis tiek smūgis man buvo stipresnis... Mama nori kraustytis gyventi į Molėtus. Dabar. Tokios naujienos, net košmare nesitikėjau išgirsti DABAR. Vakar tarp mudviejų kilo tokia įsterija, įtampa - kaip niekad pasiekė viršūnę. Maniau, kad man amen. Nors negaliu visiškai nesutikti su jos argumentais "už", tuo labiau, kai jos "už" daugiau bei jie rimtesni, nei mano vienintelis "prieš"...
"Už": 1. arčiau Vilniaus (vis tiek ten studijuosiu)
2. ir jin ir aš būsim susikūruios šiokį tokį "lizdelį" (kurio ji neturėjo, ir nori, kaip ir aš)
3. mažame miestelyje "lengviau gyventi" (tame esme, kad lengviau jai užsidirbti, kaip advokatei, o gal ir MAN geriau būtų, mat manęs čia niekas nelaiko, su klase nesutariu, tad GALBŪT Ten man būtų geriau)...
Ir dar panašiu "Už" yra...
"Prieš": 1. dar labiau atitolsiu nuo Jns Chebros ir jei man nepavyko Šiauliuose prasimušt klasėje, tai kokia tikimybė, kad Ten atsiras komunikabilumas bei drąsa? (nors mano mama ir turi teorija, kad mažame miestelyje vaikai nuoširdesni (o tuo esu linkusi abejoti 50:50) ir gal man ten geriau būtų)...
Žodžiu va taip...

I think, there's an Eclipse coming into my head...

Šiandien

Varysiu į Joniškį vėl kokiai savaitei, tai pasimatysim po kokių dešimties dienų ;].

See ya ;]

Stebuklai vyksta?

Ar man tiesiog sekas? ;D Na ir draugelį radau ;]

Maybe Miracles do happen ?...

Kaip ir

Reikėjo tikėtis, tokie pašnekovai - neilgiau kaip trisdešimčiai minučių. Nors tiesą sakant, nuo pat pokalbio pradžios per gerai buvo, kad būtų tiesa.

God does not exist.

Kažkas

Išgirdo mano prašymą ;D Atsirado pašnekovas pagaliau ;D Tik kaži ar ilgam, bet kaip sako šiuolaikiniai - px ;P ;D

At last. Maybe God really is?... Neee ;D

Greit

Antra valanda nakties. Jau valanda, kaip aš bandau neužmigti. Ana kart tokiu metu buvau žvali kaip vidurdienį, o dabar - akis išplėtus, kaip sargybinis trys naktis nemiegojęs, saugantis labai vertingą daiktą, ir atrodau, ir jaučiuos... Bet nėr čia ko lygint. Aną naktį, turėjau pašnekovą, po to ir dar vieną, o šiandien - kaip tyčia - nėr... Ech..

There is nothing attractive with loneliness...

"Niekada nebūna per vėlu"

Lygtais toks yra posakis. Tai va. Pratūnojau visą savaitę namie slankiodama iš kampo į kampą, kai pagaliau susimąsčiau šiandien sau sportavimo sistemą. Šiaip planavau praeiti visą kursą, ar kaip čia pavadinus, bet po trečio karto nebeištvėriau ;D, tokia jau aš ;D. Tai va. Daugiau nieko gero, nes nieko tokio gero neįvyko, kad galėčiau aprašyti.

Everything what happens only makes you stronger.

O kas manajame "Svarbiausių dalykų dešimtuke" ?

Neįsivaizduoju. Net nežinau nuo ko pradėt... Iš viso tyngiu šiandien ką nors galvot ar daryt, nekalbant apie rašymą.

I'm back... Kind of...

Namo grįžo tik mano kūnas... Esybė pasiliko Jonišky... Nieko nenoriu daryt. Man per karšta. Prie žemės traukia kažkaip. Nežinau nei ko noriu, nei ko nenoriu. Kažkokia apdujus. Toma į kaimą išdūmė, grįš savaitgalį. Reiškias džiūsiu Šiauliuose savaite, ir po to vėl kokiai savaičikei varysiu pabūt Jonišky. Tai va. Žodžiu.

Appreciate the people you have around you.

I'm leaving again

Tai va. Išvykstu ir vėl ... Iki susimatymo po savaičikės ;]

Have a good time ;]

Pagal

Buvusį planą jau senai turėjau būti Jns... Bet deja jame busiu geriausiu atveju tik ryt... Kaip nervina, kai viskas vyksta kitaip nei nori...

Ketvirta valanda ryto

Ima švisti... O aš vis dar prie kompo ;Dp
Susipažinau su vienu gan įdomiu vaikinu. Mielas pasirodė, tik keistokus klausimus uždavinėjo... Bet šiaip vienas iš retųjų ;] ... Su kitu nesenai susipažinom, ir jau išsiskirstėme ;] ... Tai va... Jau kaip ir prašvinta ryškiai, pamažu... Jaučiu pasiimsiu emptruškę, įsitaisysiu lovoje ir mėginsiu snūūstelti...

Have a good night sleep you guys ;]

Tai va

Vėl užtikusi tinkamą šabloną iškart užsidėjau ;D ... Primena Baske ;]

My so called holidays

Nors žadėjau, kad viską ką rašysiu popieriniame dienoraštyje kol būsiu išvykus, grįžusi būtinai perrašysiu į Žirafraštį, bet pradėjusi rašyti vienos dienos įrašą, pamačiau, kad užsiknisiu kol viską parašysiu ;D Tad sorry, bet gal tik pasakysiu esmę ;D

Tai va. O buvo taip - pirma diena (tiksliau pirmos valandos) prie ežero buvo gana romantiškos. Antrąją dieną nenusisekė, mat Chebrikė neatvyko... Ketvirtą dieną nepamenu kas vyko, tik žinau, kad trečia diena praslinko... Jo... Penktadienį išvykom iš ežerų, ir atvykom to Vilnius ("jeee")... Kitą dieną ėjom apsipirkti, vėliau vykom į mano biologinio tėvo sodą, vienintelis geras dalykas ten buvo sistryčka Monika ;], mudvi su ja pažiūrėjom "Fast and Furious", bei "Step Up 2: The Streets" sekmadienį. Visai smagu buvo ;D. Vėliau grįžom į Vilniu, ir pirmadienį apie pusę septynių išvykom, ir po devintos valandos vakaro jau buvau Sun City'je ;] ...

Tai va, tiek už šias "atostogas", už kitas parašysiu gal po pusantros savaitės, mat ryt vėl išvykstu į Joniškį ;]

It's great to be back, but I'll have to leave you guys again soon ;]

I'm back...

Pasiilgot? ;D
Spėju, kad ne ;D

Tai va, pagaliau esu civilizacijoje ;D Tik deja, kad ne toje, kurioje norėčiau būti ;/ ...
Esu Vilniuje... Džiūsiu čia iki pirmadienio (ir tai jei pasiseks)... Pratūnojau savaitę laiko prie ežero (apie tai rašysiu kai jau tikrai būsiu grįžusi namo) kur tyla ir ramybė, kurios mane lydi visą mano sumautą gyvenimą... Mama visiems tik giriasi kaip "relaksuoja", o aš vos ašaras sulaikydama tūnau...

Tik ką

Radau šį naują šabloną ir iš karto užsimaniau juo apipavidalinti savo blogą ;D, pamaniau, kad kol būsiu išvykus jis kuo puikiausiai tiks ;Dp Na tai tiek ;D

Enjoy your freetime guys ;]
See you all after one week ;]

Na, tai ką

Ryt išvažiuosiu visai savaitei prie ežero... Kažkaip nežavi manęs ši mintis ;D ... Tikriausiai bus šiek tiek nuobodoka, bet kaip nors išgyvensiu ;D ... Tai žodžiu. Tiek šiam kartui... Iki pasimatymo po savaitės ;]

Have a good time everyone ;]
See ya ;]

"Dangiška ugnis"

Toks dabar yra šio dienoraščio adresas ;D. O ką? Man patinka xP. Taigi taigi. Ką dar gero galėčiau parašyti? Tiesa, dabar kaži ar perskaitysit šį bei ateinančius įrašus, juk pakeičiau adresą, senasis neįregistruotas, tad nežinau, jei tie, kurie skaitė ir toliau norės skaityti, manau ras būdą kaip tai padaryt x].
Sumąsčiau, kad kai būsiu išvykusi ir negalėsiu rašyti į Recuerdos. rašysiu išgyvenimus vienoje užrašų knygutėje, ji vidutinio dydžio, tad manau jos pilnai užteks, žinoma grįžusi viską parašysiu čia, kažkaip jau pripratau čia viską rašyt, tad tikrai pasistengsiu, kad visi įrašai per atostogas parašyti užrašinėje atsidurtu čia ;] ...

Tai tiek šiandien.
Labos ;]

Pyniau pyniau ir nupyniau

Krepšelį iš vytelių ;D. Tokį mažutį, bet kaip pirmą kartą amatais užsiimant man, tai visai neblogai ;D. Tai va. Ką dar čia galiu pasakyt?... Nors rašiau vakar, kad niekam asmeniškai nesakysiu, kad mokausi hiphop'o, tačiau šiandien einant namo su Dovile išsprūdo man ir prasitariau, kad tipo kažką bandau... Nežinau tyčia ar ne, bet whatever, ji jau vis tiek bus pamiršus. Tai va... Kas dar? Ak taip. Tiesa. Visą kitą savaitę busiu kažkur Ignalinos apskrityje, viloje prie ežero. Manau bus visai nieko, bet ... Man kaip visada yra vienas kitas bet ... Taigi kabliukas tame, kad važiuosiu su "šeima", tai esu aš, mama bei Marsas, mūsų šunis (kuris dabar netoli mano kojų guli ant grindų ;D), ir daugiau nieko, tikriausiai... Bet kaži ar man pavyktų įkalbėt kokią draugę ar pažįstamą varyt kartu. Galėčiau paprašyt Joniškio merginų, manau jos sutiktų, bet man nesinori. Nesinori, nes ne itin gerai bendravom pastaruoju metu... Norėčiau išsiaiškint su jom, bet netokioje aplinkoje. Gal jei nuvažiuosiu kada vasarą į Joniškį viską ir išsiaiškinsiu, bet dabar net nebežinau ką ir bedaryt... Galėčiau pabandyt pakalbint vieną kitą, bet, na, ką sakyčiau - "Hay, klausyk aš va čia su savo "šeimynėle" kitą visą savaitę varysiu į vilą prie ežero kažkur Ignalinos rajone, mama pasiūlė ką nors pasikviest, tai sakau gal norėtum? Su tėvais susitartume. Tai va. Kai sugalvosi ką nors pasakyk, ok?" ir kas toliau? Palaikys mane kažkokia dužuse ir viskas. Apskritai, net klaust nereiks, manau, ir taip beveik aišku, kad nieko nebus. Varysiu su familija ir didžiuliu nuoboduliu į tą vilą prie ežero...

Čiao ;]

Mane tiesiog

Traukia senienos ;D. Na, aš nekalbu apie antikvariantinius daiktus ar kažką panašaus. Man "Senienos" kartais būna praeitų dešimtmečių muzika, arba nors ir prieš kelis metus sukurtos dainos, kurios kitiem jau senai "praeitis", bet šiuo atveju seniena vadinu vieną šokių stilių, apie kurį senai nieko negirdėjau, mat dabar kiek žinau tectonic'ai, jumpstyle'ai, shuffle ar kaip ten, "karaliauja" o gal ir nebe, nu bet žodžiu. Tai va, kaip minėjau, seniena man čia - HipHop'as. Pažiūrėjus Step Up kažkaip atgijo man noras klausytis to pobūdžio muzikos, kažkaip panorau pahiphopint ;D, tad... Sugalvojau panaršyti internete bei pasiieškoti šokio judesių. Radau. Nedaug, bet kaip man užteks. Susižiūrėjau ir nusprendžiau, kad iki kelių minučių turėtų gautis kažkoks šokis (tipo). Jau iki dviejų minučių kažką išmokau, dar kelių dienų likusiems judesiams išmokt turėtų pakakti, o tada beliks tik dažnai kartot, kad nepamirščiau ;D ... Turiu minčių, kad jei pavyks iš to, ko dabar mokaus sudėliot bent jau šiokį tokį šokį, tai vėliau, gal imsiu žiūrėt klipus su kitais šokiais ir bandysiu kažką atkartot ar bent jau judesių atskirų nusižiūrėt, kad galėčiau pati bandyt dar po kiek laiko dėliot ar gal net šokt, bet tikrai nežadu niekam asmeniškai apie tai sakyt, užteks, kad jūs, kurie skaitot žinosit ;] ... Neturiu didelių vilčių, bet kaip ir sakiau, jei pasiseks, turėčiau bent jau šį bei tą sugebėt ;] ...

"Pasirink mėgstamą darbą ir Tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti"-Konfucijus

Auksiniai žodžiai. Tikresnės tiesos nerasi. Net kai užsiiminėji dievinama veikla, turi sunkiai dirbti, kad ką nors pasiektum. Tad manau, kad tokiu posakiu ir reikia vadovautis gyvenime.

Kadangi esu tokia naminukė, kad vapše niekur nevaikštau, nieko nežinau, nes nesidomiu, tad nenuostabu, kad "Step Up" pamačiau tik šiandien per PC. Kodėl tai parašiau - simple - Step Up privertė mane gana gerai susimąstyti apie save. Nors tai tik kinas, ir beje gana geras, bet jis atspindi daugelio žmonių dalis. Pasistengsiu paaiškint, kad ir kaip sunku tai išreikšti.
Step Up'e puikiai matosi tas žmonių bruožas, kuris ne tik kine, bet ir realiame gyvenime yra - tai gebėjimas kovoti už save, savo svajones, tikslus. Gal ir banaliai aš čia rašau įsijautus, jums tai gali pasirodyti tikra nesąmonė, bet man tai svarbu. Svarbu vien dėl to, kad tikrai yra žmonių, kurie sugeba susidoroti su visomis kliūtimis ir pasiekti užsibrėžtą tikslą ryžtu, pastangomis bei sunkiu darbu. Tokie žmonės, kurie randa savo gyvenimo tėkme ir joje įsitvirtina yra patys laimingiausi, nes užsiimdami tai ko nori, jie visiems parodo kas jie yra tokie iš tikrųjų. Tai darydami jie visą laiką išlieka savimi. O būti savimi ir yra svarbiausiais gyvenimo tikslas. Nepažįstu visų žmonių, tad negaliu nieko teigti, bet tikrai esu tvirtai įsitikinusi, jog kiekvienam žmogui yra svarbu parodyti visiems Kas Jis Yra. Mano nuomone, tik paskutinis ligonis galėtų sakyti, kad yra laimingas, gyvendamas kito žmogaus šešėlyje. Norint visąlaik išlikti savimi reikia drąsos. Žmonės, kurie per daug kompleksuoja dėl to, ką pasakys, kaip reaguos kiti, niekada nebūna savimi viešumoje, o juk tai ir yra svarbiausia - būti savimi ten, kur tave mato kiti, nebijoti jų ir nepasiduoti kai tave bando nusodinti, reikia mokėti kovoti už tai, kas tau padeda gyventi... Lengva sakyti, daug sunkiau yra padaryti. Ir man taip lengva yra apie visą tai rašyti. Minėjau, kad Step up'as privertė mane susimąstyti apie save. Ir aš susimąsčiau. Galvojau apie tai, kad vien tik norėdama, nieko nepešiu. Esu minėjusi kažkuriame iš praeitų įrašų, jog nesugebu savęs atrasti. Mama ne kartą bandė man kažką įpiršti. Keli jos bandymai man patiko, bet mano viena iš savybių, kurią taip pat jau esu minėjusi, bet pakartosiu dar kartą - nesugebu baigti to, ką pradedu. Gal ir sugebėčiau jei tikrai kažko norėčiau ir tikrai stengčiausi, bet... Manęs visiškai nežavi ta mintis, kad turėčiau pradėti užsiiminėti kažkokia nauja veikla viena. Mama aiškina, kad kažkur nuėjus aš susirasiu draugų ir nebe užsiiminėsiu tai viena, bet mano atsakymas visada tas pats - pirmą kartą kažką pradedant norėtųsi, kad būtų šalia žmogus, kurį tu jau pažįsti ir gali iškart pasitikėti. Bet. Per pastaruosius kelis metus labai daug kas pasikeitė. Netekau draugų, atsiskyriau nuo klasės, pradėjau depresuoti, konfliktuoju vos ne su visais, praradau beveik visą pasitikėjimą ne tik savimi, bet taip pat ir kitais žmonėmis. Negaliu atsikratyti jausmo, kad baigiu prarasti net ir likusius artimus žmones. Bandžiau būti savimi, buvau apsisprendusi, kad galiu būti savimi, kad man nereikia kitų pripažinimo, jei jiems smegenų trūksta (ne visiems, bet yra tokių, ir gana daug) ir jie negali priimti manęs tokios, kokia esu, tačiau manyje yra dalelė, kurios man labai reikia būnant savimi, o jai, kad ji galėtų būti, reikia kitų pripažinimo, palaikimo, bet jo kaip nėra taip ir nėra, tad ir manęs nėra. Bet manęs nėra ne vien dėl to, aš per savo penkiolika metų niekaip nesugebu imtis kažko, kas galėtų padėti man, išreikšti save, parodyti aplinkiniams, kurie mane žino vos ne visus tuos penkiolika metų, kas aš iš tikrųjų. Nesakau, kad mane reikia kaip maža vaiką už rankos nuvesti kažkur ir palikti, prigąsdinus. Aš tiesiog noriu, kad būtų šalia manęs žmogus, kuris gali viską tiesiai šviesiai pasakyti. Tokio žmogaus, mano didžiausiai nelaimėj aš neturiu. Nesistebiu. Aš sugebu tik prisisvaigti visko ir naiviai tikėti, kad taip ir bus... Kažkada... Kvailesnio žmogelio ir būti negali. Aš kuo puikiausiai suvokiu realybę ir tai, kad norėti nepakanka, reikia imtis veiksmų, kad tie norai išsipildytų, bet žiauriausia, kad taip nieko ir nedarau. Tik šneku ir šneku. Veiksmų - nulis. Nieko. Tuščia. Zero. Notihing. Aš beviltiška. Manyje kažkas yra, kas neleidžia būti pilnai savimi. Aš tarsi narkomanė. Mano narkotikai - aplinkiniai. Aš viena iš tų, kurie užuot bandę save pareikšti kaskart rūpinasi, ne dėl to, kaip pasiekti kuo geresnių rezultatų, o dėl to, ką sakys kiti. Paradoksas - negaliu pakęsti tokių žmonių, bet pati tokia esu. Kas mane supaisys? Suvėliau nesąmonę. Nors šiaip aš visad nesąmones veliu ;D ...

Labos nakties, Jums žmones !
And don't forget - being yourself is the most important ;]

In Memoriam.

My Past.

Šiąnakt palaidojau savo Praeitį...

Išsigandau, kai prisiminimai staiga ėmė plūsti į galvą, veržtis į mano mintis... Nesuvaldžiau ašarų, prisiminusi, jog turėjau draugių bei draugų (o draugų ar draugių pastaraisiais metais ne itin daug turiu), kaip mes kartu leisdavom laiką. Kiek džiaugsmo man tada suteikęs buvo gyvenimas... Akimirkas iš Ano Gyvenimo mačiau kaip niekad aiškiai... Prisiminimai buvo tokie stiprūs, kad beveik viską mačiau, jie tiesiog stovėjo man akyse iki kol užmigau... O užmigti buvo labai sunku, palaidojus tokią nepakartojamą, žavią, bet kartu ir liūdinančią Praeitį... Stengiausi dieną neprisiminti nieko kas vyko tada, man pavyko, tačiau man berašant šiuo momentu pamenu dalis, tarsi iškirptus kadrus iš kino filmo, savo Praeities... O dar vakar, apie devintą ryto, kai buvau per laisvą pamoką Saulės Aikštėj, nusprendžiau savaitgalį apsilankyti senajame Kieme, bent akies krašteliu pamatyti draugus, kaip laikas pakeitė juos bei visą kitą ten... O jau šiąnakt palaidojau mintyse viską, kas susiję su tuo, ką būdama ten išgyvenau... Visą džiaugsmą, liūdesį, pyktį, naivią meilę, neapykantą, aklą pavydą, pasitikėjimą savimi... Palaidojau visus fizinius skausmus... Viską...
Everything and everyone...
Bet nors ir palaidojau tai, kas mane skaudino, kaskart prisiminus, nesijaučiu laiminga... Kaip gali gyventi kažkas, kas neturi praeities? - Negali. Tad aš ir negyvenu, o tik egzistuoju... Juk negaliu gyventi, neturėdama praeities, nors tai tik iš mano pusės, nes tik aš ją palaidojau, bet ne kiti... Kaip norėčiau, kad ir kiti mane palaidotų - su visą praeitimi bei ateitimi. Tada tikrai galėčiau tiesiai šviesiai teigti, kad aš - tik egzistuojanti, bet ne gyvenanti būtybė...

Dangus žydras, ugnis karšta - aš tesu amžinai nelaiminga, nepatenkinta, nusivylusi, pesimistiška, melancholiška, kvaila, nieko doro nesugebanti penkiolikametė...

Dėl visos tos daugaus platybės - na kas nors, pasakykit kas man?... Aš nebežinau... Tai noriu verkt, tai kitą momentą jau šypsena veide randasi, dar po akimirkos sulysti kiaurai žemę užsinoriu, mirti noris man kas kartą vis labiau, o laikas eina, ir dar po kitos akimirkos jau staugti, riaumot, žviegt, klykti panoriu, o tas laikas vis eina ir staiga nebejaučiu, nebegirdžiu jo, nes jau tyloj skendžiu... Gera buvo palukuriuoti ryte Saulės aikštėj, pasiklausyti tylos, kurią kartas nuo karto sudrumsdavo paukštukų čiulbesys, lyg lietaus lašai stovintį vandenį... O dabar net pagalvoti negaliu, kaip plėšau pati save, viduje, į skutus... Draskau kiekvieną, net pačią menkiausią mintį ir nesvarbu apie ką ji... Nežinomybė gali žmogų į kapus numarinti. Tikriausiai dėl tos pačios Nežinomybės draskausi viduje, tarsi pasiutęs žvėris narve, už grotų... Nežinau kas man darosi... Neturiu jokio žmogaus, kuris būtų arti manęs, taip jog galėčiau jį pajusti... Mamai nenoriu nieko sakyt, nes ji tik bandys klausinėti, kamantinės, kad teigčiau argumentus kodėl taip, o ne kitaip... O aš tik noriu, kad man leistų išsirėkt, išsiverkt, išsiliet... Antra diena kaip dvejoju ar parašyti Agnei ar Tomai. Pasipasakoti... Bet kai tik taip pagalvoju vėl susimąstau... Toma nelabai mane suprasdavo, kai dar bendraudavom (nebeatsipaistau kiek laiko nebebendraujam)... Agnė taip pat pasikeitė susiradusi vaikiną... Aš vis dar pykstu, ant Agnės po mūsų (jei gerai pamenu) prieš paskutinio dialogo. Kuo puikiausiai pamenu, kas mane supykdė. Nepamiršau to. Ir kaži ar pavyks pamiršti. Gal jau senai būčiau tai užmiršus, jei tik būčiau išsiaiškinus viską, bet tada užplūdo toks pyktis, kad sviedžiau mobilųjį į šalį ir visą verdanti pykčiu keikiau tokį merginos mąstymą. Jei jau aš neatvažiuoju, tai paprastai susitikt penktadienio vakarą vietoj diskotekos (į kurią vis tiek būtų visos kartu ėjusios), jos negali. Gerai suprantu, kad kiekvieną dieną matosi viena su kita, bet na... Ai... Visiškai išklydau iš temos... Pradėjau apie vieną baigiu apie kitą...

Koks nepakelemas jausmas yra žinojimas, kad neturi nieko šalia...

Dar kartą

Įrodžiau pati sau, kad nesugebu užbaigti To, Ką pradedu.

Šiandien naktį man atsirado nežmoniška ambicija kai ką užbaigti. Toks didžiulis noras iš kažkur atsirado, kad net baisu pasidarė po visko... Užvirė manyje viskas, kas tik galėjo ta tema. Maniau, kad kai tik pasitaikys artimiausia proga padarysiu tai ko Noriu. Ir kokia aš debilė. Pildosi tik tokie norai, kurie kenkia man pačiai, galbūt ir dar kai kam (šiuo atveju). Vis dar nesuprantu iš kur kilo tiek minusų, kad sumąstyčiau antrą kvailystę savo gyvenime... Užsinorėjau ir viskas... O pradėto darbo net deramai užbaigt nesugebėjau... Nemoku apsakyt kaip lavoniškai šiandien jaučiausi šulėj, ne vien dėl miego stygiaus, bet dėl visko kas dėjosi nuo pusės pirmos nakties iki antros ar pusės trečios nakties... Taip sumautai dėl savo norų dar niekada nesijaučiau... Jaučiuosi taip, lyg būčiau užkerėta...

Why meee? Why?!

Atrodo, kad gyvenu kentėdama ne tik nuo kitų, bet ir nuo pačios savęs... Jokių žalingų įpročių neturiu, kad galėčiau kenkti sau fiziškai, aš tiesiog žlugdau pati save psichologiškai... Ką aš sau galvojau šiąnakt? Na žinoma. NIEKO! Kaip ir visada. Dėl visko kas man šventa, kodėl Tu paskambinai??? Na kodėl tu turėjai paskambinti kaip tik tuo metu? Tu gal mano mintis skaitai ar dar kas??? Nieko nesupratau nuo pat pradžių, tad nieko nesuprantu ir dabar, nors pati viską ir užvedžiau šiąnakt...

Pasakykit kas nors kas man yra? Mergainiškos ambicijos ar noras kažką įrodyti sau? Aš neįsivaizduoju kaip dabar man reiks viską vienai iškęst... O juk viskas taip gerai prasidėjo... Diena praėjo kaip ir eilinis pirmadienis (beveik), grįžau mano, vakare išvažiavo mama, parsisiunčiau keletą filmų, vienas iš jų buvo "La Troškinys" ir taip norėjau pasikelti nuotaiką, kad tuoj pat pasileidžiau per winamp'ą ir įsistebeilijusi į ekraną žiūrėjau iki po dvylikos penkiolika (tik kada tiksliai pradėjau žiūrėt nepamenu). Turiu tokią vaikišką savybę - man patinka animaciniai filmai bei filmukai... Pažiūrėjus Troškinį, buvau tokios pakilos nuotaikos, mane taip pralinksmino jis, kad nuėjau miegot kaip niekad gerai nusiteikusi... Ir štai pasirodo mano užkerėtumas - į galvą ėmė lysti visokios neigiamos mintys... Mano teorija - buvau tokios pakilios nuotaikos, kad radau pasitikėjimo savimi bei ryžto užbaigti tą absurdų teatrą... Man pavojinga būti geros nuotaikos, nes tada tikrai galiu prisimislyti tokių dalykų, dėl kurių vėliau turėsiu gailėtis. Ir ne pirmą kartą tai pastebiu. Kai būnu geros nuotaikos pasiryžtu tam, kam man būtų reikėja laaabai daug laiko pasiryžti. O vėliau dėl to gailiuosi... Ir ilgai...

Ja paslėdnija dūra...

Neišeik. Prašau.
Nebent išeisi tyliai tyliai...
Ir niekada nesugrįši...

Laisvas "plotas"

Iki poryt ;D.
Bet nežadu nieko rengti, jokių vakarėlių, jokių susibūrimų, jokių "plotų", nieko...
Na, bet čia ne svarbiausia mano rašymo priežastis. Nors šiaip net nežinau tikrosios priežasties, kodėl šiandien nusprendžiau rašyt...
Iš po savaitgalio esu kažkokia tarsi apsnūdus. Tikriausiai mane taip lietus veikia, net kai jis amazing, juk savaitgalis gana neįprastas buvo (kaip man). Nors šiaip nieko neįprasto, tik tai, kad sekmadienį vargšą kompiuterį gydė ;D. Viską, absoliučiai viską ištrynė ir perrašė tik tiek, kiek turėjom sisteminiame diske. Tad kompas dabar beveik tuščias, tik su keliais filmais kuriuos jau spėjau atsisiusti iš linkomanijos.lt per torrent'ą, tačiau dar nespėjau pažiūrėt nei vieno, tik taip, akimis permečiau. Keistai kažkaip aš čia šiandien rašau - nuo sekmadienio, šeštadienio link ;D. Taigi, nenuostabu, kad prasėdėjau visą sekmadienio dieną namie, juk šeštadienį sode teko pabuvot bei po parduotuves turėjau spėt paskui mamą lakstyt ;D. Asmeniškai nemėgstu eit apsipirkti, kai nežinau ko noriu. Tokie vaikščiojimai po parduotuves, kaip šeštadienio popietę, man tėra bereikalingas laiko švaistymas. "Saulės mieste" man reikėjo tik vieno daikto, ir mes su mama jį įsigyjome (ne man vienai jo norėjosi). Nusipirkom treniruoklį, kaip kokios reklamos aukos, tiksliau tai aš pirmoji ja patapau, ir tik truputį vėliau užkrėčiau tuo mamą, bet jai taip pat buvo aktualiu jį įsigyti, juk tai ji liepos pirmą savaitę į Graikiją, tiksliau - Rodo salą, susiruošė, ne aš. Tad tikiuos, kad nei man, nei jai (tuo labiau) neteks gailėtis. Tiesa, net ir kvailiui aišku, kad vien pasilankstyti po penkias minutes ant treniruoklio nepakanka, reikia ir papildomai treniruotis. Taigi mama užvedė ant mankštos pratimų kelio, kuris man vakar buvo nelabai arti širdies, bet vis tiek turiu vilčių, pamažų jį prisiartinti ir jei pavyks net ir išlaikyti jį tame tempe visą vasarą, tad štai kodėl vos baigusi šį įrašą bandysiu prasitampyti ;D.
Tai ir būtų viskas šiandienai ;].

Palinkėkite sėkmės ;D

Depresuoju.

Na ką gi. Ne pirmas kartas, bet ką padarysiu, jau kai pradedu depresuot tai greit neužsibaigia tai.
Eilinį kartą aš vėl svyruoju ant depresijos slenksčio. Pirmyn, atgal, pirmyn, atgal. Galva baigia apsisukti... Nebežinau nieko. Keista, bet nesenai kaip tik galvojau ką man reiškia sąvoka "Nieko". Į tą žodį įeina daugelis visokiausių kitų žodžių bei sąvokų. Bet man jos visos turi tą pačią reikšmę, jos visos neigiamos.
Jau kelinta diena, kaip į mamos susirūpinusį klausimą - "Kas nutiko?", atsakau taip pat šalta - "Nieko.". O ką dar sakyti, kai tikrai nieko nevyksta, be to, kad gyvenu. Dabar rašant man net juokas suima, kai vakar beveik nenorom tyliai sušnibždėjus tą sakinį mamai (žinoma mamai iš karto pasakiau, kad nieko nesakiau), susimąsčiau, kad gal jame ir yra šiek tiek teisybės...

Šiek tiek geresnės naujienos - išsiregistravau iš one.lt, šiandien nebuvau mokykloje, išsimiegojau. Priežastis kodėl nenuėjau į mokyklą, simple - tiesiog nenorėjau ;D, o kadangi mama šiandien buvo gana gera, tai leido neeiti (bent jau menki mano norai pildosi, gerai, kad nors tiek ;] )...
Žinot ką. Pamelavau. Visai neišsimiegojau. Gulėjau ryte lovoje, klausiausi už lango, lauke ūžiančių mašinų, žmonių balsų bei kito gatvės triukšmo... Nepamenu ką sapnavau, tik žinau, kad kažką visiškai nesąmoningo ;D...

Buvau nusiteikusi, kad šiandien daug rašysiu. Mintys dieną galvoje pynėsi viena su kita. O dabar. Tik viena kita mintelė atsiranda, tarsi iš miglos sugrįžusi... Taip smarkiai norėjau šiandien pastovėti lietuje... Jausti lašus ant skruostų, plaukų, drabužių, kūno... Jausti vandens tvaiką, tvyranti ore... Ech... Kyla klausimas, kodėl neišėjau iš namų į lietų, jei jau taip norėjau? Atsakymas - vos ne visą dieną, aš beveik nieko nesuvokiau. Nei laiko, nei erdvės, net savęs. Nieko... Vapše nieko...
"Žmogus be meilės - atostogaujantis lavonas" - tiksliausias manęs apibūdinimas ;D...
Keista. Man trūksta šilumos. Ne. Ne tokios, kokią suteikia šeima. Anos, kitokios. Šilumos iš mane mylinčio bei manęs mylimo žmogaus... Kvaila užgaida pasakysit? Gali būti. Pati nebežinau... Norisi laisvės. Kažkada pasakiau tai mamai, o ji su didžiausia ironija paklausė - "Ką tu su ja veiksi?"... Aš nutilau. Ne tai, kad mane nustebino tokiu klausimu, kurio aš nesitikėjau, tačiau tai, kad aš nežinojau atsakymo tada į jį... Ką tik susimąsčiau. Aš dar iki šiol neradau atsakymo. Noriu laisvės, bet net nenutuokiu ką su ja veikčiau. Ironiška, ar ne ? ;D ... Tai tada kaip su meile? Man lygiai taip pat kaip ir Laisvės, norisi Meilės... Bet gal lygiai taip pat aš nenutuokiu ką su veikčiau...?... Aš tikriausiai greitai jau ir pati nebeatsipaistysiu ką šneku ;D ...
Nebesuprantu kas man - atsinaujinę depresijos požymiai ar isteriškas paskutinės vilties praradimas? Jaučiuosi vos nekaip beprotė - rodos tuoj imsiu ir nusitrauksiu nuo paskutinių grandinių, laikančių mane su Protu sujungtą... Nors gal neblogai būtų, m? Juk sakoma, kad visiems bepročiams linksma. Jiems nėra jokiu rūpesčių, atsakomybės, nieko. Gyvenimas tiesiog viena balta spalva nušvinta... Ne taip kaip man dabar. Atrodo tik viena juodą tematau, tačiau kai geriau pagalvoju (o taip itin retai būna), tai susivokiu, kad kiti žmonės dar labiau nelaimingi negu aš. Vieni badauju, kiti nepagydomom ligom serga, treti kenčia nuo stichinių nelaimių, dar ketvirti miršta... Tačiau tai viso Pasaulio problemos. Ne vien tų žmonių. Tuo labiau mano...
Ir aš vis tiek jaučiuosi nelaimingiausia iš visų, nes mano problema - savęs neradimas.
Man jau penkiolika. Šiemet sueis šešiolika, tačiau niekaip nesugebu savęs atrasti taip, kad būčiau laiminga. Savimi patenkinta. Bandžiau sportą, meną ir nieko. Ne mano sritys. Aš jau nebekalbu apie visus tiksliuosius mokslus. Vienintelis dalykas ką sugebu - kalbos. Vienintelis mokymosi dalykas, kuriame šį bei tą susigaudau. Bet vis tiek nesijaučiu tuo patenkinta. Kaip pasižiūri į kitus žmones, kurie save sugebėjo atrasti nuo pat mažens... Net pavydas sukyla...

Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal... Kaip banalu ;D ... Puikiai žinau, kad niekas nestovi vietoje, tuo labiau Laikas...

I've lost

The Inspiration.

Neturiu apie ką šiandien rašyt.
Per daug visko mano galvoje, kad sugebėčiau blaiviai išmąstyt ką nors šiandieniniam įrašui.

See you later people...

Vasara...

Na ir?
Aš jos nejaučiu, o jūs?
Nors ir vasara, nesijaučiu vasariškos nuotaikos. O turėčiau, ypač iš po tokio savaitgalio.
Oi... Savaitgalis... Galėtų panašių ir daugiau būt ;D. Laisvai galėčiau ir norėčiau vėl būti barmene. O ką? Visai nieko buvo ;P ;D. Na, bet tiesą sakant, kaži ar pasitaikys artimiausiu laiku dar vienas toks savaitgalis...

Šiaip šiandien nieko gero nebuvo, prasėdėjau, kaip ir likusi klasė, dviejose matematikose (žiauru buvo), pamiršau lankomumo sąsiuvinį ir dabar jeigu nesurasiu jo ryt iki penktos pamokos, turėsiu ilgai ir nuobodžiai klausytis ilgo ir nuobodaus moralo. Dar aš šiandien depresuoju dėl to, kad rytoj rašom chemijos diagnostinį, o aš vapše nieko nebesuprantu bei nebemoku. Kas dar? Daugiau, kaip ir nieko... Gal... Tiesa. Prisiminiau. Kadangi šiandien nebuvo pirmos pamokos, o į antrą pamoką atkėlė žmogaus saugą, tai mokytoja buvo gan gera ir išsivedė mus pasivaikščioti prie Talkšos ežero. Bet ne čia esmė. Esmė tai tame, kad (kad ir kaip keista man buvo) prie manęs priėjo Dei ir paklausė ar aš buvau išvažiavus į Joniškį (mat penktadienį vietoj laisvos pamokos turėjom eit su dailės mokytoja prie galerijos, po to Dei pasiūlė nueiti į Maximą, nustebau, bet sutikau, tai eidamos ir pasišnekėjom, pasakiau, kad mėtausi tarp to ar važiuoti į Joniškį, ar pasilikti), pasakiau, kad pasilikau ir visai dėl to nesigailiu. Ir tikrai nesigailiu. Mane tik nustebino, kad apskritai ji pasiteiravo apie tai, mat aš galvojau, kad ji jau ir pamiršus viską bus. Bet pasirodo ne.

Sakyčiau kažkas naujo?
Ar vėl suklysiu?

Best weekend ever ;D ;D ;D

Net nežinau kaip čia man pradėti šį įrašą ;D.
Na negaliu pasakyt kiek manyje viso ko, kažko tokio ;D.

Atsikėliau vakar dieną apie dešimtą ryto, nuėjau miegot šiandien apie pusę šešių ryto ;D. Neblogai sakyčiau ;D ;D. Beveik visą mielą naktelę prasedėjau lauke, ir tik apie penktą ryto susigraibėm eiti į verandą, nes, kad ir kaip bebūtų keista, prašvitus buvo dar šalčiau nei naktį.
O, kad jūs žinotumėt kokia graži naktis buvo... Įsivaizduokit - miestelis, jokių mašinų, jokio trukšmo, jokių lempų ar šviestuvų gatvėse, danguje žvaigždės kuo puikiausiai matosi, ir kai žvelgi į jas, tau net nesinori galvos nuleist (bet greit visgi nuleidi mat sėdėti užvertus galvą nelabai patogu ;D ), jos tiesiog prikausto tave, prie to pavasariško dangaus tamsumo, tos beribės plotmės... Bet koks nepažįstamas jausmas pasijuto man, kai va taip sėdėjau sėdėjau lauke, stėbėjau ryškų jaunatį ir po kelių akimirkų pamačiau kaip ėmė švisti. Nežinau. Atrodo, kad nieko ypatingo, rodos tas pats kaip ir stebėti kaip ima temti. Bet šį kartą buvo kažkas kitaip...
Nežinau kas, tik žinau, kad buvo...

Ir visgi aš

Neišvažiavau.
Pasilikau namie ir visai nesigailiu.
Atėjo vakar pas mus į svečius trys mamos pusbroliai ir kuo puikiausiai praleidom vakarą. Tiek visko prisiklausiau apie savo giminę iš mamos pusės, kad net nuomonę teko keist apie, na, viską ;D. Galų gale paaiškėjo, kad mūsų ši giminė, net ne giminė, o Klanas ;D ;D. Pasirodo priklausau "Meškų Klanui" (mano giminė iš mamos pusės "Meškų" (mat tokia pavardė)). Visai nieko, m? ;D ;D. Žodžiu tiek visko išgirsti per vieną vakarą, tai yra žiauriau negu žiauru ;D ;D ;D.

Nors aš vakar ir neišvažiavau į Joniškį, užtat šiandien greit turėčiau išvažiuot į Smilgius, miestelį netoli Panevėžio, vėlgi su tais pačiais trimis savo dėdulėmis pas kitus giminaičius ;D.

Linksma, oi kaip linksma bus ;D ;D ;D !!!

Noriu. Nenoriu. Noriu.

Nenoriu. Nežinau. ;D ;D.
Turiu pagal idėją šiandien iki "vakaro" išvažiuoti į Joniškį. Lagaminas sukrautas. Danga kambaryje išsiurbta. Beliko tik indus suplauti ir tik dušan įlįsti. Ir galėsiu važiuot... Manau. Šiaip yra viena problemėlė. Aš nežinau ar aš iš viso noriu ten važiuoti...

Ką daryt?

Ką daryt?

Ką daryt?...

Kaip nekeista

Bet aš atsisakiau pažaisti Alias su bendraklasiais per etiką.
Vakar kokias dvi valandas skundžiausi, kad aš "kaip šuniui penkta koja", o šiandien net neprisijungiau prie kitų.
Ir kas man po galais užėjo?
Na žinoma. Kai tik įėjau į kabinetą, išgirdau, kad žaisim Alias ir tuo pat paprieštaravau mat labai norėjau pakalbėti, bet kadangi buvau vienintelė tokia kvaila, tai pasiėmiau kėdę ir atsitraukusi prisėdau netoliese kitų. Mokytoja dar bandė mane perkalbėti, tačiau būdama ožiaragiu tvirtai laikiausi savo nuomonės. Atvirai pasakius tai pasijutau kaip menkysta, kad atmečiau mokytojos pasiūlymą. Bet bendraklasiams puikiai sekės žaisti ir be manęs, tad nesijaučiu, kad bučiau dar ką nors, be mokytojos, nuvylusi... O priežastis kodėl neprisijungiau prie kitų tai ta, kad kai paprieštaravau, gana garsiai, jog noriu šnekėtis, Greta tuo pat garsiau riktelėjo 'ne' (ji buvo už žaidimą), tada aš "užkriokiau" 'ja' ir va tada prasidėjo... Visi kaip pradėjo aiškint, kad aš vos tik įėjus tuo pradedu šūkaut, viską suknisu, nes kiti taip tyliai kalbėjosi, o aš čia vos ne laukinė ir tik rėkt temoku ir taip toliau ir taip toliau ir taip toliau...
Kad kas nors žinotų kaip man atsibodo kai va taip stumia visi ant manęs vienu metu... Nebežinau nei ką sakyt, nei ką daryt, nei apskritai gyvent ar mirt.
Kartais net atrodo, kad nėra apskritai žmogaus šioje Žemėje, kuris mane suprastų. Tos pačios mano draugės, pažįstamos jau vos ne dešimt metų manęs nebesupranta net kai bandau ką nors paaiškinti joms. O kai nieko nesakau tai vėlgi blogai. Atrodo lyg visas mano gyvenimas tėra vienas didžiulis nesusipratimas, kuriame visi eina prieš mane. Aišku galėčiau bandyti stengtis ko nors pasiekti, kažkuo užsiimti, lankyti krūvas būrelių ir panašiai, bet aš to nedarau nes nenoriu užimti kažkieno vietos, juk kitas žmogus gali būti žymiai geresnis už mane ir gal aš tik užimu jo vietą. Štai kodėl beveik nebesisiūlau į konkursus, olimpiadas ir kitur. Žinau, kad yra kitų, kurie gali viską padaryti daug geriau už mane, bet kadangi daugelis yra per daug užsiėmę, kad galėtų visur dalyvauti, tai jų nuomonę aš egoistė, nes nenoriu prisiimti atsakomybės už savo veiksmus vienur ar kitur. Bet kaip aš galiu prisiimti sau kažkokią atsakomybę, jeigu visiškai nepasitikiu savo jėgomis. Neturiu nė menkiausio pasitikėjimo savimi.
Ne kartą ir ne du, ir ne tris mama man sakė, kad turiu pratintis gyventi, reikia mokėti susivaldyti, susitaikyti ir bla bla bla. Gerai pritariu, kad reikia mokėti "gyventi". Bet. Yra viena problema - aš nenoriu. Nenoriu kaskart nusileidinėt durniui (nors ir sakoma - duok durniui kelią). Nenoriu taikstytis su tais žmonėmis kurių dėl nepaaiškinamų priežasčių tiesiog nemėgstu ir viskas. Nenoriu tramdyti savęs kai akivaizdžiai būnu teisi, bandau tai įrodyti, o mane tildo. Nenoriu, kad beveik visus penkiolika metų daugiausiai praleidusi tarp suaugusiųjų, nuėjusi kitur, kur vėlgi jų pilna, besakydama ką nors jausčiau kaip man vos ne iki pamėlynavimo spaudžia ranką mama, norėdama mane nutildyti, o paskui grįžus namo aiškintu, kokia aš esu, kad su niekuo nebendrauju. Nenoriu taikstytis net su menkiausiom mamos patyčiom namie. Nenoriu. Nebenoriu.
Beveik visąlaik mane "nusodindavę" aplinkiniai stebisi, kodėl dabar aš esu tokia, kokia esu.
Pasakysiu tik tiek - nesistebėkit, nes tokią mane, Jūs patys susikūrėt.

Mane išdūrė.

Mano "Slapta draugė" iš tikrųjų vis gi tikrai buvo "Slaptas draugas" - Džiugas. Bet vis dėlto aš buvau teisi, nuo pat pradžių, kad mano "Slaptas draugas" yra Džiugas. Nors tiesą sakant dar ir dabar jaučiuosi sumišus dėl viso šito. Vakar tvirtai buvau nusprendusi, kad bernainas "nekeis lyties", pasirašęs "nuo slaptos draugės", bet pasirodo klydau. Nors gal ir gerai... Net nebežinau ;D. Ai nu žodžiu ;D. Tiesa, Kopūstėlis pagyrė mano raštą, sakė, kad labai gražus ;]. Buvo malonu išgirsti gerą žodį iš žmogaus, dėl kurio tiek stresavau, nors tas stresas šiaip jau buvo gana malonus ;D.
Kitas dalykas, nelabai geras, nes šiandien buvo paskutinis Psichologijos užsiėmimas. Liūdna. Bet. Mes nutarėm susitikti birželio 18d., jei gerai išgirdau, tik dar neaišku kelinta valandą, bet čia jau nebus problemos.
Prieš išeinant mes dar turėjom parašyti kas labiausiai patiko, kaip jautėmės per visą prabūta laiką Psichologijoje. Ir aš ten toookių nesąmonių privėliau, kad žiauru... Net nebeatsimenu ką aš ten rašiau, bet kadangi mintys "lipo" viena ant kitos, tai žinau, kad nieko rišlaus ten tikrai nėra ;D, tačiau bent jau būsiu parašius tai, ką norėjau ;].

Kitos naujienos. Pirmą kartą buvau pavadinta "nesveika", vien dėl to, kad priėjau prie Tomo ir paklausiau ar jam viskas gerai, nes jis šiandien man atrodė kaip koks lavonas. Nu, bet čia ne esmė. Nors ir buvau šiek tiek įsižeidusi, bet whatever.
Kitas dalykas, tai tas, kad pasijutau kaip šuniui penkta koja. Visi kažkaip taip gerai sueina vieni su kitais, o aš. Aš kaip visad - nieko nežinanti. Bet durniausia tai, jog, kad ir kaip man atsibodo amžinai būti ta Nežiniuke, aš vis tiek nieko nedarau, kad kažką pakeisčiau. Žiauriausia - aš tai suvokiu bei pripažįstu.
Žinoma suprantu, kad ne itin geri santykiai su klase daro savo, bet tikrai pasijuntu tarsi būčiau niekam nereikalinga. Atrodo taip lyg klasėje manęs net nebūtų. Kaip, pavyzdžiui, bet kuri diena mokykloje - būni ir tiesiog stebi viską kas vyksta tarsi iš šalies. Aš esu, kaip gyvas daiktas, bet tuo pat metu manęs kaip ir nėra, kaip 8b klasės mokinės. Nemoku paaiškinti. Vieni mane prisimena kai reikia prie ko nors "prisikabinti", kiti - kai šiaip ko nors prireikia dėl mokslų ar kokių kitų materialinių daiktų. Nors... Vakar ir šiandien mane prisiminė Dei, kai reikėjo jai padėti. Bet va. Prisiminė, nes reikėjo padėti. Bet ką padarysi, nemoku pasakyti "ne" kai kuriems žmonėms. Nu, bet čia ne esmė. Esmė ta, kad (eilinį kartą banaliai pasakysiu) aš jaučiuosi nelaiminga.
Savaitgalį kai buvau mamos dėdės jubiliejuje, kalbėjau su Gusčiu, to dėdės sūnumi. Gustis sakė, kad esu subrendus ne pagal amžių, nes (cituoju) "dabartiniai aštuntokai yra tikrai (švelniai tariant) durniai". Iš dalies pritariu jam, nes kai kurie mano klasėje tikrai dar "nepribrendę" iki 14-likos - 15-likos metų amžiaus. Na, nežinau kaip čia pasakyti. Žodžiu.
Ne pirmą kartą girdėjau kažką panašaus, kiti pašnekovai dar kartais prideda, kad dėl šito mano "subrendimo" man bus geriau vėliau, ateityje. Bet ne kartą esu pagalvojusi - kas man iš to? Kas man iš to, kad man viskas turėtų būti gerai ateityje, jeigu dabar man yra blogai. Na gerai, gal vėliau dar kas nors pasikeis, gal vėliau tikrai bus man geriau, bet. Bet kodėl man negali būti gerai dabar? Žinau. Įsivaizduoju. Bet geriau nieko dabar nesakysiu...
Užteks šiandienai banalaus mano nelaimingumo.

Čiau...

"Austėjukui"

Taip buvo užrašyta ant raštelio, kurį man parašė "Slaptas draugas", tiksliau - "Slapta draugė" ;D. Kaip man buvo malonu, kai gavau tokį mielai šmaikštų raštelį. Tik sunervino tai, kad Dei su Agne žino kas ta mano "Slapta draugė" >;[, o man nepasako >;[ ;D;D ... Na, bet nebeilgai teks laukti, kol sužinosiu, juk jau ryt bus Psichologija, bet jaudinuos tik dėl vieno, kad man bus, pasitaisau - yra, nepatogu dėl to, kad kai pasakysiu kuo turėjau rūpintis, susinepatoginsiu dėl dovanotų dalykų, bet ai, kas bus tas.
Eidama namo nutariau, kad pasakysiu mano rūpintojėlei labai labai labai labai labai didelį Dėkui už viską, o ypač už vakarykšti 3BIT'ą, kaip buvo gera gaut maisto, ypač vakar, nes man mokykloj reikėjo išbūt aštuonias pamokas, tad buvau labai laiminga, kad mane pamaitino ;D. Dar be šitų dovanėlių gavau popierinę Gervę, kurią pasistačiau ant lentynos ;P ;D;D.
Kažkaip keistai pasijutau, kai perskaičiau raštelyje, kad mane stebi ;D. Nežinau, gal čia tik pajuokavo, bet jei rimtai, tai tada žiauru, mane beveik visą savaitę stebėjo mano rūpintojėlė ;D.

Per daug noriu iš gyvenimo.

Ir jau ne pirmą kartą pastebiu tai. Prisimąstau visko, kaip pavyzdžiui šiandien susigalvojau, kad noriu išmokt Parkūro ir būt treisere (treiseris – žmogus atveriantis naujus kelius), bet man tai neįmanoma. Aš per daug visko bijau, kad galėčiau bandyt sienom, turėklais laipiot. Dar be šito, tai man nėra kur laipiot ir nėra kas mane mokintų, na gal ir yra kur nors būrelis ar kažkas panašaus, kur galėčiau eit mokintis, bet man yra viena labai didelė problema. Net jei ir įvyktų stebuklas ir aš susirasčiau tuos treiserius, tai vis tiek greit viską mesčiau, nes man tektų ten eit ir užsiiminėt tuo vienai, ta prasme, kad eičiau į užsėmimus, treniruočiausi pradžioj viena, gal vėliau įsitrinčiau prie treiserių ar panašiai, tačiau aš tiesiog nenoriu tuo užsiiminėti viena pati.

Galėčiau daug ką lankyt, bet nenoriu, nes pirma - nuo pat mažens man buvo kalama į galvą, kad aš nieko nesugebu ir taip toliau, ir antra - dėl to, kad aš beveik visur viena, nenoriu eit į kokius užsėmimus, nes vėlgi būsiu viena. Nors gal visgi tiksliau būtų pasakyti, kas aš ne viena, bet vieniša... Juk negaliu sakyt, kad visą dieną išbuvus mokykloje tarp kokio tūkstančio žmonių buvau viena, aš tiesiog buvau vieniša, taip tiksliau būtų. Mokykloje nors ir būnu ne viena, bet visada jaučiuosi vieniša, nebeturiu tokių draugių, net draugėmis nebepavadinčiau, bendraklasių su kuriomis galėčiau pakalbėti, kaip su Pancėm nuvažiavus į Joniškį. Bet dėl nutrukimo nuo klasės esu pati kalta. Pati pradėjau atitrukinėti nuo klasės jau praeitų mokslo metų pabaigoje. Vasara visur važinėjau, grįžusi rugsėjo pirmą pamačiau daug visokių pasikeitimų tarp bendraklasių tarpusavio santykių bei daug viso kito. Pasijutau tarsi iš Mėnulio iškritus. Neatpažinau savo klasės. Visi pasikeitė ir iš mano pozicijos ne į gerąją pusę. Bet čia tik mano nuomonė.
Ką tik sumąsčiau ir trečią priežastį - dabar, kai beveik nieko nelankau, neskaitant švedų kalbos būrelio bei Psichologijos, mane mama vis dažniau užsipuola, kad "nieko neveikiu, niekur neeinu, tik sėdžiu namie tarp keturių sienų" ir todėl pamažu ji ima ėsti man nervus, nes kalus pati man, kad nieko nesugebu, dabar pati bando mane priversti lankyti kažkokį tai būrelį.
Visąlaik žavėjausi ir tebesižaviu kovų menais, ir visada norėjau lankyti karate, nors ir kaip absurdiškai skamba. Kažkada pasakiau tai mamai, tai ji tik pasakė, kad "nueisiu, mane ten suspardys ir visa sudaužyta niekur daugiau nebeeisiu". Nežinau. Gali būti, jog ji teisi, bet nepabandžius nesužinosi. Bet geriau mesiu aš šitą mintį, kaip ir šiandieninę užgaidą išmokt parkūrą ir toliau gyvensiu klausydamasi, kokia aš netikėlė.

Beje, ryt nutariau į Psichologiją neeiti. Tegu Chebra žaidžia be manęs "Slaptą draugą"...

Plyštu perpus...

... Labai esu laiminga dėl Norvego - Alexander Rybak - pergalės Eurovision Song Contest 2009, bet taip pat esu nusiminusi dėl Lietuvos, nors į finalą patekom - taškų mažokai, mane guodžia tik tai, kad bent jau nevisiškai paskutiniai buvom ;]...

Šiaip, kad laimėjo tokia daina, kaip "Fairytale" visai negaila, būtų žymiai gailiau jei laurus būtų nuskynęs koks graikas ar kokia Islandija. Bet man asmeniškai jau iškart buvo aišku kai pamačiau Norvegija, kad šitas vaikinukas neturi lygių. Tame pasirodyme buvo viskas kuo puikiausiai - pradedant tais trimis vaikinais, kur saltus darė antrame plane ir baigiant A. Rybak'o charizmatiškumu. Niekam ne paslaptis, kad dabar jau kurį laiką panos alps dėl Norvego, žinoma aišku kodėl, juk tokių grožių reta ;Dp, bet man dar be to degančio jo žvilgsnio bei kerinčios šypsenos labai įstrigo, tiesiog vos ne į kraują man įsiliejo dainos tekstas. Retai, kada man taip įstringa dainos žodžiai. Busiu banali ir galbūt pasikartosiu, sakydama, kad tai tiesiog nepakartojamas tekstas ir tokių na, tikrai pasitaiko per kelis metus vos vienas kitas apskritai.

Bet nors ir esu kupina palaimos, euforijos ir kitų džiugių emocijų, tačiau niekaip negaliu nedvejoti dėl Psichologijos. Per ateinantį užsiėmimą žaisime "Slaptą draugą". Aš jau nuo praeitos Psichologijos ėmiau dvejoti ar man reikia jungtis į ta žaidimą ar ne. Nelabai žinau teigiamų jo pusių iš mano pozicijos, bet, užtat matau daug minusų. Pirmiausia tai labai baisu man, kad išsitrauksiu ne iš savo klasės žmogų (o tokia galimybė yra iš keturiolikos aštuonios). Antra - jei ir pataikyčiau ne ant saviškio tai man būtų labai didelių keblumų perdavinėjant tas dovanėles, nes na aš nelabai jau pasižymiu komunikabilumu ar drąsumu prieiti ir paprašyti, kad perduodu ten dovanikę tokiai ar tokiam. Trečią - jei išsitraukčiau žmogų apie kurį nieko nežinau būtų dar daugiau sunkumų galvojant ką čia tokio įdomesnio sumąsčius. Juk jei žaisim ar savaite, dvi, tai nei kiekvieną dieną tą patį šokoladuką, nei tą patį raštelį rašinėsi... Nežinau... Tikriausiai teks aukoti vieną ar du užsiėmimus. Nieko kitaip nebus.

Tiesa, vos nepamiršau. Šeštadienį tikriausiai pirmą kartą per dvejus ar ketverius metus, kai gyvenu centre, buvau išėjusi kažkur tai "pagastroliuoti". Deją man tik gailą, kad mano telefonas, su l-a-b-a-s kortele kažkur paskraidė ir nežadėjo sugrįžti ;D.

Rain is just amazing.

Isn't it?..

For me it is. Why? Because it makes me want to live again... It heals my soul... I feel different when it rains... I feel this strange joy in me when it rains on me...

Ir aš jį jutau šiandien. Pradėjo lyti. Susiruošiau į parduotuvę. Ji arti. Suvaikščiojau pirmyn atgal greit. Beeinant mane apėmė toks keistas jausmas uodžiant tą lietaus tvaiką ore, jaučiant tuos lietaus lašus ant skruostų, rūbų. Galvoje nei vienos minties. Tik didžiulis noras nutrenkt viską - visus darbus, rūpesčius ir tarsi išskleidus sparnus skrist padangių link bei džiaugtis lietumi...
Deja. Mano svajonės per daug nežemiškos, kad būtų lemta joms išsipildyt. O gaila. Na, bet ką padarysi, kad jau tokia "nežemiška" pati esu ;D. Per daug svajonių, norų, fantazijų many ;].
Vis dėlto nutariau, kad jei kada nors busiu kur gamtoje ir ims lyti - būtinai eisiu pavaikštinėti po tą šlapią gamtą.

O kaip man šiandien to trūko...

Someone. Please.

I am begging you.
Kill me.
But...
There is one problem.
I'm too tired of being alive, but I am too scared to be dead...
I don't know who I am anymore...

- - -

Tyla...

Tyla..

Tyla.

Neturiu šiandien ką rašyt.

Keista, ar ne? ;D

Kai pyksti. Ką galvoji?

Aš bent jau asmeniškai tai nieko negalvoju. Tada būna tas tikrasis pyktis. Šiandien tuom įsitikinau.

Būnant mums su mama pas močiutę su seneliu ir "švenčiant" mano vardadienį pasakiau ko nereikėjo, bet tai ištariau tyliai (bent jau taip maniau), tačiau mane išgirdo ir mama, ir močiutė, tik keista kad senelis neišgirdo. Matyt per daug buvo įsijungęs į žaidimą (kurio taip ir nebaigėm). Bet čia ne esmė. Esmė tame, kad man nebeištvėrus klausytis, kaip varo ant manęs, tiesiog sviedžiau kortas ant sofos, pakilau ir išėjau. Žinoma prie durų man dar teko "pakovoti", bet ištrūkau. Išėjau ir ėjau kur akys vedė. Žingsniavau nuo močiutės namu iki Auksinio, pasukau ežero link. Pasėdėjus kelias minutes vėl pakilau eiti. Gal ir būčiau ilgiau pasėdėjus, bet kad tas vėjas taip įkyrių šalčiu pūtė, jog nebeištvėriau, tad pasukau takeliu, vedančiu atgal į Saulės aikštę pro kapines (netiesiogiai pro jas, tiksliau - pro tvorą, juosiančia kapines). Iš Saulės aikštės nužygiavau kiemo, netoli mokyklos link. "Užkopiau" į tariamą kalną ir pakraščiais mokyklos stadiono, tiesiu taikymu ėjau pro kasdieninį taką, jį kirsdama, ir nusukau muzikos mokyklos link. Perėjus per kiemą atsidūriau bulvare. Nieko neliko kaip tik kulniuot namų link. Na kadangi nei raktų, nei pinigų neturėjau tai grįžus teko palukuriuoti ant kieme esančio suoliuko bei palaukt, kol "grįš nuosprendis" (mama). Tiesa, pakeliui namo man bandė prisiskambinti senelis su mama, bet aš neatsiliepiau. Tad kai grįžo mama ramiai parėjom į butą ir tada aš išgirdau kaip ji bandė paaiškint močiutei, kad aš jau beveik suaugus, kad manęs nereikia auklėti, kad aš savarankiška, kad viskas man gerai na ir taip toliau ir taip toliau.

Keista, bet kažkodėl nusivyliau, kad parvažiavusi mama nepradėjo ant manęs rėkt. Jau kai išvydau Cervą (Honda CR-V), ėmiau kurti "gynybą"... Tačiau man neteko gintis. O gaila ;D. Na, bet gal taip net ir geriau ;].

Das ist tol!

Tai yra puiku!
Nors nevisai. Šiandien žiauriai susivėliau, kai atsakinėjau į vokietės klausimus ;D. Na, bet nieko. Bendrom jėgom, kartu su Dei., šiaip ne taip prakalbėjau ;D. Danke Dei.! ;D.

Keista buvo klausytis, kaip bandau lementi kažką vokiškai. Nors, tiesa pasakius buvo gan smagu ;D.

Na šiaip jau net nežinau. Daugiau kaip ir nieko, nebent dar tai, kad šiandien dirbau vertėjos darbą ;D. Trims bendraklasėms išverčiau vokiečių kalbos tekstus. Tikiuos, kad viskas buvo gerai, nes kitaip pirmadienį jos mane nudės ;D.

Tai va. Daugiau nieko ;].

"Morčius is all around us."

Sorry Dei. kad "pasiskolinau" tavo frazę neatsiklausus. Bet visiškai su tavim sutinku ;]. Morčius and Pavasaris is truly all around us and it is getting on my nervous.

Pavasaris - metas, kai visi atgyja. Bet ne aš. Pavasaris - metas kai visi džiaugiasi. Bet ne aš. Pavasaris - metas kai visi linksminasi iš širdies. Tik ne aš. Pavasaris - metas, kai visi atsinaujina. Bet ne aš.

I am starting to think, that I am starting to hate Spring.
Spring is killing me...

"You spin my head right round..."

Daina pasigirdusi "reikiamu momentu" ;D.
Mums bešnekant Psichologijoje apie mūsų lietuvių mokytoją pasigirdo būtent ta daina, kaip tik tuomet, kai kalbėjome (subtiliai tariant) apie mokytojos galvos sukiojimus (na jums sunku suprasti, galėčiau paaiškinti, bet tai tiesiog per daug sudėtinga). Mes na švelniai tariant šaipėmės iš jos (nors tai ir nėra gražu), tiksliau iš jos galvos sukimo. Mat ji prieš darydama posūkį kažkaip pasuka pirmiau galvą, o tik po to pasisuka, bet tai ji daro itin keistai (bei juokingai ;D). Taigi kaip ir minėjau pradžioje, mums kaip tik juokiantis iš Karolio judesių, mėgdžiojant lituanistę, "prabudo" Tomas ir sako:
"- Kas per daina groj - "you spin my head right round", kai mes čia apie (pasakoma pavardė, bet jos neskelbsiu) kalbam."- ir nusuka galvą į kairę pusę, panašiai kaip ji. ;D. Na aš vos ne kai skerdžiama kiaulė pradėjau tiesiogiai žvengt. Nebepamenu kada gi paskutinį kartą tiek juokiausi "iki žemės graibymo" ;D. Reikia tuos mėgdžiojimus matyt gyvai, čia nenupasakojami ir neaprašomi dalykai ;D.

Taip ir toliau chebryte! ;Dp Respektas! ;Dp

Na, o dar šiandien tai sužinojau, koks mano charakteris pagal mėgiamiausią spalvą - mėlyną - tai aš pagal aprašymą esu truputi uždari (ir net netruputi), sukaustyta (dar ir kaip), turinti poreikį pasitikėjimo ir draugiškumo jausmams (tiesiai į dešimtuką), gera (kas nelabai įtikima man), švelni (abejoju), nuosaiki (wtf?), kukli (iš dalies teisybė), mandagi (kaži) mergina. Aš taip pat labai esu priklausoma nuo aplinkinių nuomonės (teisybė tas) aplinkiniai gali tuo pasinaudoti ir užlipti ant sprando (jaučiu kažkas panašaus jau buvo kažkada). Bet aš taip pat - ideali namų šeimininkė (reiktų dar pridėti -nusivylusi ;D) bei mama. Žinoma be šio testo atlikinėjome dar porą iš kurių juokais lūžome ;D bei keletą kitų, iš kurių vienas iš dalies atitiko mano būdą, kad po kietu kiautu slepiasi (nebepamenu kokia tiksliai) nuoširdi, jautri širdis. Iš dalies tai teisybė, nes aš tikrai turiu tą kiautą, kuris laikui einant vis stiprėja bei didėja - ribodamas mane vis daugiau ir daugiau nuo aplinkinių...

Džiaugiuosi, kad šiek tiek daugiau sužinojau apie save. Manau, kad pradėjusi vėl save pažinti iš naujo, galėsiu pradėti vėl kurti save iš naujo.

" - Oi tik nesakyk, kad nepatiko stumt ant tos lituanistės.- kiek priekaištaujamu balsu kreipėsi Protas į Pasąmonę.
- Na gal ir patiko.- neužtikrintai pasakė ji.- Ne! Dar IR KAIP patiko!- vis dėlto net riktelėjo Pasąmonė.
- Man taip pat patiko,- prasitarė Humoras.
- O man patiko ir tai, ir tai ką sužinojau apie Šeimininkę.- įsidrąsinusi prakalbėjo Širdis.
- Pritariu Širdžiai,- prašnekėjo Siela. Tada ir pradėjo kaisti diskusijos apie šiandieną. Po ilgiausių diskusijų visgi išsišnekėję bei nusiraminę visi išsisklaidė kas sau."

Mina mina mina.

Nesupratot apie ką aš čia, ar ne? ;Dp Apie minas. Neseniai lošiau minas ir niekaip nesugebėjau laimėt. Anksčiau lengvai susidorodavau, bet dabar pastebėjau, kad nieko man nesigauna. Matyt mane rimtai pavasaris veikia. Net žiauru pasidaro kai "pataikau" labai taikliai ant minos, kai manau, kad ten ji ir noriu pažymėti, bet vietoj to nuspaudžiu ją ir "sprogstu". Toks įspūdis susidaro, kad Pavasaris man žalingas ;D.

Kitos naujienos. Mokykloj sekėsi ne taip jau ir blogai. Na, puse velnio. Aišku aš čia galėčiau ilgai ir nuobodžiai filosofuoti apie kai kuriuos mane suerzinusius žmones, bet pasilaikysiu tai kitam kartui.

Namų fronte taip pat puse velnio. Dietos laikytis nesigauna. Grįžusi suvalgiau puse porcijos kiek valgydavau ir po kokiu penkių minučių pajutau alkį. Va tada ir prisiminiau, kad mano skrandis turi "pavalgyti" pilnai ir būtent dėl to aš negaliu normaliai laikytis dietos, nes pusės porcijos man neužtenka. Na nebent sumąstysiu kaip galėčiau pakeisti savo mitybą, taip, kad sugebėčiau ir pavalgyti bei tuo pat metu lieknėti ;D.

" - Manau puiki ta Jos Mintis dėl dietos.- aptarinėjo Protas mintis mano kartu su Valia bei Ištverme.
- Tai gana sunkus išbandymas, tačiau manau susidorosiu!- kupina ryžto kalbėjo Valia.
- Manau man tai taip pat bus į naudą.- pritarė Ištvermė."

Apdujus kaip niekad.

Nors visiškai nevartojau jokių žalingų medžiagų ;D.
Šiandien, per kūno kultūros pamoką susivokiau praradusi savo "įgūdžius". Ankščiau geriau sekdavosi spardyt kamuolį. O kas dabar? Spyris -> kamuolys skrieja -> užribis. Kokia loser'ė... Gėėda... Tiesiog šlykštu.

Ta proga, kad jaučiuosi loser'e nusprendžiau bent jau išbandyti savo valios ar ko ten "ištverme", pradedant jau nuo dabar - laikysiuos dietos. Aišku apie kažkokį sportą rytais ar vakarais nelabai jaučiu yra kalbos, bet stengsiuos sutelkti dėmesį ties dieta. Ne pirmas nevykęs bandymas, bet pažadu pati sau bent kiek pamėginti. Atvirai sakau - neįsivaizduoju kaip čia viskas bus.

Kitos naujienos - šiandien jaučiausi kažkokia apdujus. Lyg pačiuožus. Savaitgalis taip paveikė ar saulėj perkaitau, ar jau visai man tie ryži dažai prasiskverbė į smegenis? Nebesuprantu. Negi Pavasaris čia tokią įtaką daro?..

" - Judu kalti dėl to kas šiandien vyko per kūno kultūrą!- užsipuolė Pasąmonė Valdymą su Koordinacija.- Padarėt kvailę ne tik iš Jos, bet ir iš Manęs tuo pačiu metu!- rėkavo ši.
- Ko Tu čia skaliji kaip šuo prie grandinės pririštas?- neištvėręs ėmėsi ginti vargšelius Protas.- Ne vien jie kalti. Aš, Emocija, Ignoras bei visi kiti ir visos kitos, ir net Tu prisidėjai prie to kas apskritai šiandien vyko.- taisė padėti jis.- Nebūtina čia užsipult tuodu.- Baigus Protui gynybą, Pasąmonė dar kažką sumurmėjo panosėj ir išnyko Minčių sūkury."

Pakartosim!..?

Pances, didžiausiais Dėkui jums už nerealų išsidraskymą!;* <3
Mes jį būtinai pakartosim, ar ne? ;Dp

Na tai ką. Net nežinau apie ką rašyt.. Matyt todėl, kad mano mintis apsunkino svaigus jūros aromato kvapas sklindantis iš aromaterapijos lempos, kurį ką tiktais pakeičiau saldžiu jazminu tvaiku. Mm...

Ne nieko čia nebus su manim. Toks kvapas ir tą pačią aršiausią Panterą užmigdytų ;D.

" - Mmm...- užuodė malonu aromatą Pasąmonė.- Kaip geeeraaa..- svajingu, atsipalaidavusiu balsu tarė ji (kas keista ;D).
- Mhmm...- prisidėjo prie Pasąmonės Protas.
- Ooo taaaiip...- užbaigė Širdis, Siela, Sąžinė kartu su Emocija bei kitomis."

Aš klausiu jūsų.

Ar tai ir yra GYVENIMAS? Man nesuvokiama kaip įmanoma gyventi tokį gyvenimą. Bet aš čia kalbu ne apie save. Čia tos mintys man kyla po tikrais faktais paremto filmo "Klasė" ("Klass"). Kinas man visiškai nepatiko, po to kai rimtai susimąsčiau. Absurdiškas filmas. Tikriausiai man pirmą kartą taip nepatiko kinas, kad aš tikrai jo nežiūrėčiau antrą kartą net už jokius pinigus pasaulyje.

Mano gyvenimas ne tokio žiauraus lygio. Ir aš dar maniau, kad man blogai. Dievulėliau kokia aš naivi. Naivuolesnės jaučiu nerasit net jei ir ieškosit.

Bet kitą vertus (jei nebekalbant apie mano gyvenimo ir kino lyginimą) tai mano gyvenimėlis tikrai ne rožėm klotas. Žinau, kad jeigu ir pati labiau pasistengčiau, tai padėtis akivaizdžiai pasikeistų, tačiau esmė tame, kad aš pavargau. Pavargau ginčytis. Pavargau taikytis. Pavargau atsiprašinėt. Pavargau aiškinti bei aiškintis. Pavargau klausytis, kaip mano mama daugiausiai kalba vien tik apie mano ateitį. Pavargau bergždžiai kažką įrodinėti. Pavargau neturėti dabarties, kurioje man vis mažiau ir mažiau lieka noro gyvent. Pavargau.

Sudiev.

Sudiev. Aš dingstu. Po šiandienos nusprendžiau, kelias dienas tyliai ramiai pamąstyti. Apgalvosiu viską. Nuo A-Z (savo apmąstymams pasirinksiu anglišką abėcėlę, jos man kaip tik užteks). Mano galutinį apsisprendimą nulėmė tie keli "juokeliai" merginų per laisvą pamoką pasakyti, sėdint prie stalo valgykloje.
Aš ne iš tų žmonių, kurie net juokais svaido "juokelius" vieni kitiems, pradėdami nuo žmogaus, kuriam (šiuo atveju) akivaizdžiai prasta nuotaika.

Nežinau kas man - ar man jau tiek viskas įgriso, kad rodos ir gyvent nebenoriu, ar man tik ta pati "paauglystė"..?..

" - Tai kas dabar bus?- tikriausiai pirmą kartą per visą savo gyvavimą Pasąmonė prabilo sunerimusiu balsu.
- Nežinau...- teištarė Protas.- Ką Judvi manote?- kreipėsi jis į Širdį bei Sielą. Išmintingosios prabilo tik po ilgos, slogios tylos:
- Nebus nieko gero.- vienbalsiai nuskambėjo dviejų šmėkliškų būtybių balsai, pertraukdami Tą Slegiančią Tylą."

Nuotaika blėsta.

Na manau pavadinimas kaip ir aiškus. Tai va. Man nuotaika blėsta, o tai nežada nieko gero..
Mąstau, apie galimybę porai dienų dingti.. Nors dar neapsisprendžiau. Žodžiu nežinau kaip čia bus.

Beje, pastebėjau, kad kai man nuotaika prastėja užsinoriu klausytis rock tipo muzikos.

" - Manau, kad Jai būtų visai į naudą, jeigu keletą dienų "pailsės". Tai ne tik Jai būtų naudingą, bet taip pat ir MUMS, nepritari?- kreipėsi Protas į Pasąmonę.
- Hm.. Na.. Nežinau... Pritariu tikriausiai...- labai jau netvirtai bei miglotai ištarė ji."

Sensacijos nebuvo.

Šiandien turėjo būti didžiausia metų sensacija ! Bet jos nebuvo. Nusivyliau ;D.
Šiandien pirmą kartą gyvenime turėjau gauti iš kūno kultūros minusą, nes nedariau fizinio lavinimo, be jokio atleidimo ar raštelio. Taip tikėjausi, kad gausiu pirmą gyvenime minusą. Bet ne. Mokytoja vietoj minuso parašė "at." - "atleista". Kaip aš galiu būti atleista, jei nei atleidimo nei raštelio neturėjau, o "priežastis", kodėl nedarau - sloga ;D ? Ech. Na ką padarysi. Nepavyko iš pirmo karto, gal pavyks iš kito karto ;D.
Bet už tai kiek nervų vėjais paleidau bestebėdama nuo suoliuko bendraklasius, "lošiančius kvadratą" ;D. Ten net normaliu ( ką čia normaliu, net pradinuko lygio negalėčiau pavadint ) žaidimu nebuvo galima pavadint, išskyrus vieną gerą Deivydos metimą, kuriuo ji išmušė Roką ;D. Va ten tai pavarei, mergyt ;D ! Respekc ;D ! Ir daugiau nieko gero iš tos šūlės.

Tiesa, šiandieną dar gavome literatūros namų darbus - perskaityti vadovėlyje esančias kelias ištraukas pjesės "Romeo ir Džuljeta". Na aš vietoj tų keletos puslapių perskaičiau tas ištraukas iki galo. Kūrinys sukėlė kai kur šypseną, kaip, pavyzdžiui: (cituoju) " <...> ROMEO. Norėčiau būt tavuoju paukšteliu.
DŽULJETA. O, kad taip būtų! Ne, nereikia: aš
Tave beglamonėdama pasmaugčiau. <...> " ;D. Pabaigoje be abejonės susigraudinau, nors net kai atrodo, kad ta "Romeo ir Džuljeta" mintinai žinoma su visa ta savo pabaiga, tačiau skaitant net ir ištraukos pabaiga, susigraudini.
Užvertusi knygą sumąsčiau pati sau, kad dabartinių romantinių filmų, tas vadinamasis "pagrindas" yra paremtas - "Romeo ir Džuljetos" istorija.

" - Ak, kokia vis dėlto yra romantiška ši istorija...- dūsavo Emocija. Kaip tuo pat tarpu Pasąmonė "kariavo" pati su savimi, kad neparodytų savo teigiamų emocijų apie "Romeo ir Džuljeta":
- Nesąmonė,- vos ne vos, pro sukąstus dantis iškošė ši.
- O man visai patiko,- nei iš šio nei iš to tarė Protas.
- Cha cha cha!- nusikvatojo Emocija.- Tu juk vaikinas, juokingai nuskambėjo. "

Ugnikalnis išsiveržė.

Vakar vakare, kažkur apie vienuoliktą valandą - ugnikalnis išsiveržė. Pratrūkau kaip niekada. Viskas kas buvo manyje susikaupę, prasiveržė tarsi potvynis, griaunantis užtvanką. Net nepajutau, kaip bekalbėdama su Toma, padėjau ragelį. Nepastebėjau kaip pradėjau atsikirtinėti į mamos pastabas dėl mano pokalbių, pakeltu tonu. Netgi nepajutau kaip tas pats tonas pamažu tapo dar garsesnis, tačiau jau nevilties apimtas, ašarojantis. Nebesuvokiau, kada gi ašaros ėmė lietis skruostais bei kaip isteriškai aš pradėjau klykdama aiškintis su mama, kas man blogai.

Visas blogumas pradėjo pamažu, nejučia kilti dar pokalbio su Toma metu, kai išgirdau, jog Vika kažką žino apie mane tokio, ko net Toma nežino. Sunerimau.

Vika toks žmogus, kuris gali prisimąstyti bet ką ir įtikinamai durninti gana ilgai. Kuo geriausiai tai pati patyriau savo kailiu. " Tai tebuvo pokštas. Juokų nesupranti? " - panašiai skambėjo jos pasakymas po "pokšto". Jai tai tebuvo išdaiga, kuri man deja atsiėjo nežinia kiek nervų, ašarų, bet kartu ji man ir akis atvėrė. Už tai Dėkoju Tau! Ačiū! Kiek vėliau susiprotėjau, kokią pamoką ji mane išmokino. Tai buvo tokia pamoka, kurios neužmiršiu visą savo gyvenimą, nes dabar kiekvieną kartą, prieš ką nors darydama aš stipriai susimąstau kuo galima pasitikėti, o kuo - ne. Po beveik dešimties metų mano pažinties ( jau net draugyste nebegaliu pavadinti ) Vika visgi parodė kas ji tokia iš tikrųjų. Nuo to karto man ne tik dar labiau pašlijo požiūris į gyvenimą, bet ir pats gyvenimas.

Toma tuo metu pradėjo mane lygtais raminti, lygtais ką daryti, sakydama, jog nekreipčiau dėmesio į tai ką Vika šneka. Na aš dar pasvarsčiusi keletą akimirkų vėl įsitraukiau į mudviejų su Toma dialogą. Pašnekėjus mum kokį pusvalandį, ragelyje vėl pasigirdo Vikos balsas. Kelias minutes, gal ir mažiau, klausiausi judviejų pokalbio. Girdėjosi, kaip jos viena su kita ginčijasi dėl kažkokios "paslapties" apie mane. Jausmas nekoks. Jaučiau, kaip pyktis bei neapykanta Vikai ima jaučiamai kilti many.
Tada ir numečiau ragelį. Iškart suspaudžiau trumpą SMS Tomai, kad man dingo noras kalbėt. Be abejo sulaukiau priekaištų, kad reikėjo pasakyt, o ne numest ragelį. Nekaltinu ir priekaištų Tomai neturiu. Pilnai ją suprantu.
Dar po kelių jos SMS žinučių, apie tai, jog, cituoju: " nieko blogo jau ta Vika nepasakė ", sulaukiau ir pačios Vikos žinutės, kokia aš, cituoju: " egoistė ir savanaudė " ( žinutė pakoreguota, dėl rašto skirtumo tarp mano blog'o bei asmeninės SMS ) . Po to teko laužyti galvą dėl to, ką konkrečiai aš padariau, kad jai atsirado tokia neapykanta man mat Vikos didžioji dauguma vakarykščių žinučių buvo užuominos, per kurias turėjau išsiaiškinti ką AŠ padariau BLOGAI.
Nors aš ne vaikinas, o mergina, tai kai kurių užuominų vienas kitas puses iš dalies supratau, BET iš to, ką man pavyko suprasti, aš tikrai negaliu tiksliai suvokti kas blogai. Aš galiu tik atspėti, kuris mano poelgis, cituoju: " sudaužė Jos (pataisau) gyvenimo prasmę " (jei gerai pamenu rašyta buvo taip, pasitikslinti negaliu - SMS ištryniau), nes daugiau nieko pati spręst negaliu, jeigu žmogus negali konkrečiai man viską išsakyti.

Tuo pat laiku, kol bandžiau iššifruoti žinutes, klausiausi mamos kalbos, apie tai, kaip GALIMA ir kaip NEGALIMA MAN elgtis. Man pradėjus nervuotis jau vien dėl to, kad Vika neapsakomai įžūliai varė ant manęs, man girdint, prisidėjo dar ir kivirčas su mama.
To man pilnai užteko, kad Ugnikalnis Išsiveržtų. Pirma fazė - pakeltas tonas. Antra fazė - ašarų liejimas. Pusvalandį laiko tarsi išsiliejus upė iš užtvankos liejau ašaras ir kriokiau lyg sužeistas žvėris. Jausmas buvo žiaurus.

Vis dėl to, kas prasideda, tas ir baigiasi. Nurimau mamos glėby.

Pagaliau.

Pagaliau aš visgi paskaitinėjau "aš ir PSICHOLOGIJA". Nors negaliu teigti, kad nuotaika ryškiai pakilo, bet kažkuria dalimi pasidarė geriau.

Šiandien vis tik nuotaika geresnė, neees buvau gavus šiokios tokios laisvės. Ją išvaisčiau besitvarkydama spintą, kas keista ;D bei betvarkydama kompiuterį.
Keista, tačiau nors diena ir praėjo nevisiškai kaip norėjau, bet iš dalies ir yra kaži koks neapsakomas bei neaprašomas ;D jausmas manyje. Negaliu suvokti ar jis naujas, ar toks, kuris tūnojo manyje ir kažkodėl šiandien nusprendė pasirodyti, tik niekaip neprisimenu kaip jis vadinasi ;D.

Man vis dar yra paslaptis, kodėl kartais tereikia menkiausio dalyko, kad pasijustum bent viena savo puse geriau, kada tau ne per geriausia nuotaika bei atvirkščiai.
Dažnai susimąstau, kodėl kai kuriems žmonėms taip sekas. Jie laimingesni, labiau bendraujantys, jiems beveik nieko gyvenime netrūksta, dauguma neturi tiek daug kompleksų... Tokie Žmonės yra visiška mano priešingybė. Neperseniausiai suvokiau kokia yra didžiausia mano gyvenimo klaida. Nuo pat mažens aš buvau amžina svajotoja. Visąlaik prisigalvodavau sau kažkokių būtų ar nebūtų dalykų, prisisvajodavau ir... Ir tyliai tyliai laukdavau... Visada per daug tikėjausi iš gyvenimo. Kaip dabar pamenu save mažą, naivią mergaičiukę, kuri taip ir laukė "savo princo ant balto žirgo" ;D. Argi nenaivu ;D ? Didžiausia problema, kad dar ir dabar išlikau tokia pat naivi svajotoja. Mergina, kuri per daug tikisi iš gyvenimo. Nors ir nebelaukiu "savo princo ant balto žirgo" vis dar taip pat naiviai svajoju apie nebūtus dalykus. Žiauru ar ne ;D ?

" - Mano Mergyte, vis dar tokia pat kaip ir anais laikais,- prisiminimuose paskendęs Protas tarsi sau, tarsi kažkam kitam kalbėjo. Kai tuo tarpu Pasąmonė neapsisprendė tai gerai ar blogai."

Ir visgi kokia aš ...

... Nevykusi būtybė.
Vakar taip norėjau paskaityti tą žurnalą, taip norėjau, kad net normaliai nieko neparašiau. O dabar tas vargšas žurnaliukas guli ant stalo kampo ir pradeda apdulkėti. Šiandien spėju vėl nėra šansų jį paskaitinėt.

Eilinį kartą nežinau kas su manim daros. Kai kurie žmonės sako, kad susidvejino, aš atrodo jau ir susidvejinau n-tąjį kartą... Net nebežinau ką čia ir besakyt... Dienos metu mintys sukasi galvoje nonstop, tačiau jau kai reikia rašyti tai jau vsio. Baigta. Adios amigos. Tuščia. Nieko. Nulis. Zero. Nenumanau kodėl taip. Gal per daug skirtingų minčių, gal man reikia kažką keisti, gal reikia pagaliau bandyt keistis, o gal man tiesiog reikia su kuom nors gerai pakalbėti, atsiverti, išsipasakoti? O gal čia tik dar vienos naivios mintys, kurioms nelemta išsipildyti ir tik lemta taip palengva, pamažu, iš lėto skilti ir suskilti?

Nebežinau kas geriau: būti savimi bei toliau būti stabdis pasauliui, ar stengtis iš paskutiniųjų keistis ir būti tokiai, kuri galėtų kaip nors pasitarnauti kitiem?..
Bet juk faktas, kad Tobulų Žmonių nėra. Tai tada kaip turėčiau keistis? Bandyti atrasti save iš naujo? Vėl kurtis naujas nuostatas, interesus, atnaujinti požiūrį? Hm. Idėja gal ir visai nieko. Iš pažiūros atrodo gana nesudėtinga. Tai čia būtų tada antro varianto galimybė. Tuomet apsvarstysiu pirmo varianto galimybes. Taigi, jei aš lieku ta pačia Paaugliškai Durna Pacanke bei toliau trukdau gyventi kitiems, suprantama, kad Jiems, nieko gero iš to, bet štai man. Gal ir rasčiau tame naudos, ir jei dar išmokčiau ja naudotis... Ne! Aš ne tokia. Nėra net kalbos apie tai, kad aš galėčiau būti tokia egoistė. Ne. Aš tikrai dar ne tokia savanaudė. Tiesiog nesugebėčiau naudotis, manipuliuoti kitais, vien tam, kad per mano buką charakterį jiems būtų tik dar blogiau, o man nuo to tik geriau. Žinoma šiek tiek pamanipuliuoju vienu kitu, bet tai ir tai tebūna juokais. Nemoku taip šantažuoti, kad gaučiau kažko daugiau. Be to man net per daug pavojinga tai daryti, nes yra žmonių, kurie labai panorėję, galėtų sužlugdyti mano gyvenimą akimirksniu. Taip, jog nematau šioje galimybėje nieko gero. Kitas šansas galėtų būti toks, kad aš išlieku savimi, ta pačia Amžina Pesimiste ir nekreipiu dėmesio į tai, jog esu Stabdis Žmonėms. Gyvenu savo gyvenimą (kurio beje neturiu) ir būnu, pasikartosiu, tiesiog savimi.

" O štai ir mūsų išsiilgtoji Pasąmonė prakalbo, po "ilgiausio" tylėjimo:
- Galiu derėt iš bet ko, absoliučiai iš bet ko pasaulyje, kad Jai nepavyks nei vienas variantas iš visų!- vos ne su pasididžiuojamu balsu dėstė ji. Pasąmonė jau ruošėsi dar vienai atakai, tačiau ją spėjo užkirsti Protas, nebelaukęs dar vienų pažeminimo žodžių:
- Aš manau, kad jeigu Ji pasistengtų ir jeigu Jai dar padėtų koks ar kokie nors žmonės, pasikeisti Ji tikrai sugebėtų. Aš asmeniškai,- tęsė toliau jau teigiamu požiūriu užsivedęs Protas,- su mielu noru bandysiu, visais įmanomais būdais Jai padėti!- tvirtai bei užtikrintai baigė savo kalbą jis.
- Na ką gi, Tamsta, darykit ką tik norit.- Tai tarusi Pasąmonė apsisuko ir dingo. Protas liko vienas su savo mintimis:
- O kas nors iš tų šansų išvis įmanoma?- sukuždėjo ir nutilo."

"aš ir PSICHOLOGIJA"

Tai pavadinimas žurnalo, kurį noriu šiandien bent kiek paskaitinėti. Nors šis žurnalas tik antras, kurį nusipirkau, bet man jau pirmas numeris laaabai patiko ;D.
Ai, einu.
Iki ;Dp*~ !

"Vyrai nesupranta užuominų."

Tokį Faktą konstatavo bendraklasė bei kolegė, šiandien mokykloje per laisvą pamoką, belaukiant Psichologijos.
Pradėjau tokiu sakiniu, nes tiesą sakant nelabai žinau ką šiandien rašyti, mat esu per daug susimąsčiusi apie tai, kas man dedasi, nes jau visai nebeatsipaistau...

Šiandien aš ir nelaiminga, ir laiminga, ir suglumusi, ir patenkinta. Ir pati spėju, kuo puikiausiai žinau kodėl ;D. Bet dabar dar To neviešinsiu... Gal kada nors kitą kartą... Kada nors... Gal... ;P ;D*~ ...

Ilgesys mane žudo...

Praėjo tik para laiko, o aš jau jaučiu, kaip mane ima graužti ilgesys. Tas pats ilgesys, kuris mane "ėda" kaskart man nebūnant Jonišky. Merginos jau visą tai spėju mintinai moka. Bet ką padarysi, kad man toks noras išreikšt tą savo nelaimingą gyvenimėlį...
Džiaugiuosi šiandien tik dėl vieno, kad buvo gana lengva pirma diena mokykloje po atostogų. Tik dėl to aš dar nevisiškai paskendau liūdesį...
Daugiau šiandien manyje tik sumaištis.

Kaip vis dėlto yra sunku prisiversti tikėti kai kuriais žmonėmis. Rodos na tikrai žmogus tiesą sako, bet galvoje mintys priešiškos - " Netikėk! Meluoja! Nesąmonė! Juk pati kuo puikiausiai žinai, kad taip nėra! "... Na... Ir kaip reikia jaustis, kai šitaip kiekvieną mielą kartą, kai išgirstu vieną kitą gerą žodį. Kiekvieną mielą kartą aš pykstuos pati su savim, o vėliau pradedu kaip pašėlus pykti pati ant savęs.

Ką tik. Visai netyčia portale one.lt pamačiau vienos pažįstamos - su kuria jau tikrai labai seniai matėmės - nuotrauką. Na nuotrauka, kaip nuotrauka. Kaip ir nieko ypatingo. Tačiau mano dėmesį labiau patraukė, tai, kas buvo antrame plane - mano buvęs kiemas. Kiemas, kuriame turėjau draugų. Kiemas, kuriame būdavom iki iš naktų vasariškais vakarais. Kiemas, kuriame buvo liejamos džiaugsmo, liūdesio, ilgesio, pykčio, juoko, meilės ašaros. Kiemas, kuriame aš buvau laiminga. Kiemas, kuriame aš buvau radusi savo vietą.

Sorry, nebegaliu rašyt. Prisiminimai užplūdo.

Aš grįžau. Bet verčiau nebūčiau grįžus.

Turėčiau pradėti sakiniu: " Kaip gera grįžti namo. ", bet taip nėra. Verčiau jau nebūčiau grįžus.

Nors antraštė bei įžanga nevilioja toliau skaityt, vis tiek žadu rašyti. Ir rašysiu ne vien apie tai, kaip sumautai jaučiuosi, bet ir apie tai, kas gero įvyko per atostogas. Taigi, pradėsiu nuo balandžio 3d. ir užbaigsiu šiandiena.

Balandžio 3d., penktadienis. Į mokyklą kulniavau ir joje išbuvau tik su vienintele mintimi, jog lieka vis mažiau ir mažiau tos kančios, kurią reikia ištverti iki atostogų pradžios. Grįžusi iš To Pragaro Prieangio susiruošiau į Joniškį. Kailyje vos ne vos ištvėriau kol atvykom. O vėliau dar tik diskotekos reikėjo sulaukti ir tada jau buvo vsio. Ištrūko Tas Visas Šlamštas, tūnojęs manyje tą visą laiką ir išsiliejo per judesius bei muziką. Aš taip pasilinksminau, kad nuovargį pajutau tik kitos dienos vakare.

Balandžio 4d., šeštadienis. Pabudau rodos toookia lengva, kad galvojau, jog pakilusį iš jaukios lovos nuskriesiu kažkur į tolį. Kaip buvo gera tądien... Na bent jau iki tol, kol visko pati nesuknisau pavakary, kai išėjau su savo Pancių Chebryte pasivaikščiot aplink Baseiną. Rodos viskas buvo tiesiog idealu - oras nuostabus: dangus įstabaus žydrumo su grietininiais debesiais, ore tvyrojo pavasaris, švietė bei maloniai kaitino saulė, o ir mes buvome visos kartu. Ėjome tais pačiais takais, kurie man dar nepabodę ir tikiuos nepabos, vėliau pasukome takeliu aplink Baseiną. Ir štai priėjome pelkelę, kurioje ir pasimatė mano ožiai. Aš kaip tikra durne bandžiau ją pereiti eidama tokiais žolių kupsteliais. Deja suklydau pasirinkdama tą kelią. Bedėdama vieną koją ant žolynėlio po medžiu staiga pajutau, kaip kita koja pasinėrė po vandeniu. Jausmas buvo šlapias ;D. Tuo pat metu susigriebiau lipti į tą medį. Įlipau, o panos tik girdžiu, kad užsikvatos - cha cha cha ... ;D. Ir žvengia. Na, o aš kaip koks kačiukas, stoviu ant tų šakų ir kniaukiu - " Nuimkit mane nuo čia " ;D. Merginos daaar labiau pasileido juoktis ir atkerta man - " Kaip įsikorei, taip ir nulipsi " ;D. Na juokai juokais, bet man nuo jų geriau nebuvo - abi kojos peršlapusios ir nervai nebelaikė prisiminus skaudžias dienas. Tų " panėrimų " pakako, kad pratrūkčiau. Va čia padariau didelęęę klaidą. Iš nevilties pratrūkau. Apsisukau ir tais pačiais kupstais išėjau. Lėta pėstute grįžinėjau namo. Užtrukau kokį gerą pusvalandį. Grįžusi nusiaviau peršlapusius inkarus, pasiėmiau į rankas Michelle'ės Paver " Atstumtąjį " ir įsitaisiau lovoje. Skaičiau kažkur nuo aštuntos iki pusės vienuoliktos vakaro. Bet skaičiau ne vien knygą. Man taip pat teko gerbės skaityti draugių priekaištus, dėl kurių man tikrai nesidarė geriau.

Balandžio 5d, sekmadienis. Visą dieną pratūnojau namie beskaidydama knygą ir belankstydama gerves.

Balandžio 6d, pirmadienis. Kiek pamenu nieko gero. Viena iš prasto miego naktų ir viena iš tų dienų kai jos būna suknistos.

Balandžio 7d., antradienis. Mintys apie viską. Jokio prisiminimo apie veiklą.

Balandžio 8d., trečiadienis. Permainos! ;D Nusikirpau plaukus ir dėl to esu totaliai laiminga ;D. Tądien taip pat gana maloniai pavaikštinėjau viena, tik su Marsu, aplink kvartalą. Vakare ir geras pokalbis su Agne.


Balandžio 9d., ketvirtadienis. Neišsimiegojimo, ankstaus kėlimosi, alkanumo bei nuobodulio diena ;D. Bet ko tik nepadarysi dėl draugės ;Dp*.

Balandžio 10d, penktadienis. Pramogos! ;D Nors jų ir teko laukti iki pusės dešimtos vakaro, bet visgi jos buvo. Ir tai svarbiausia ;D. Atlėkiau pas Tomužę. Susirinkome, nors ir ne ta, bet visgi chebra, žaisti stalo žaidimo " Alias-pasakyk kitaip", kuris mums buvo ne stalo, bet grindų žaidimas ;D. Palošėm kokį pusvalanduką visos. Mat vienai jau reikėjo grįžti. Na mudvi su Toma, taip sakant, nepražuvom ;D ir susimėtėm juokais žaisti toliau - po vieną žodį iš kortelių aiškinom visaip kaip tik galėjom ;D. Buvo linksma. Apie vienuoliktą pagaliau susigriebiau eit namulio. Žinoma Toma buvo labai maloni ir palydėjo mane iki Kampo, ant kurio pralūkuriavom dar gerą pusvalandį besišnekučiuodamos.

Balandžio 11d., šeštadienis. Teko garbės pabuvoti bažnyčioje. Bet čia ne esmė. Point'as toje dienoje būtų tas, kad gal susivokiau, gal tik šiaip mintis buvo, kad kaip gera, malonu bei jauku yra žinoti, kad yra žmonių, kurie gali tau pasakyti gerą, meilų žodį ;]p*~... Tai supratau po ilgo vaikščiojimo, trumpo žvaigždžių stebėjimo, per kurį pamačiau Grįžulo Ratus ( tik neaišku didžiuosius ar mažuosius ;D ), kelių apsikabinimų bei vieno kito dialogo. Tiesa. Mudvi su Toma pakeliui namo iš miesto " sukūrėme " naują kalbą ;D. Tik gaila, kad jokio apdovanojimo už tai negavome ;D.

Balandžio 12d., sekmadienis. Velykos. Atrodo šventė. Kas galėtų būti blogai. Bet štai čia ir visa esmė! Nieko gero mano šventėse iki vakaro. Tada vėl susirenkam su Pancėm, nors ir trumpam. Tačiau mano didžiausiam sielvartui tai buvo paskutinis vakaras, kai mačiau Tomą, Agnę, bet ne Viką... Su ja mes dar susimatėme šiandieną.

Ir štai priėjau balandžio 13d., pirmadienį. Šiandien. Kaip ir kaskart man plyšo ir dužo širdis išvykstant iš To Savo Rojaus Kampelio Žemėje.

" - Nepamirštamos atostogos.- Tarė Protas, vis dar palaimingos būsenos.- Tik nesigink, kad Tau net atostogos prastos!- Pasąmonei nespėjus atsakyti, užkirto ją Protas priekaištaujamai.
- Na gerai. Tavo viršus. Pripažįstų, kad atostogos tikrai buvo gana neblogos.- Vos ne vos pritariamu tonu lemeno Pasąmonė.- Laimingas?- baigusi kandžiai pridėjo ji.
- Taip! "

Intravertė.

Jop. Aš intravertė. Net nemaniau, bet kai Etikos mokytoja pradėjo skaityti apie intravertus viskas beveik tip top atitiko mane ;D.
Šiaip šiandien man labai prasta nuotaika, na jei dar palyginti su vakarykšte, tai šiandien žyyymiai prastesnė...
Kaip man atsibodo nuolatiniai kivirčai. Išvis nebesuprantu kaip įmanoma gyvent amžiname ginče?

Ryt atostogos. Tai gerai ;D. Bet spėju, kad vėl raštus mano išvysite tik po 10-ties dienų - tiksliau, po atostogų ;D.

Kodėl šiandien trečiadienis?

Kodėl visada trečiadienį po psichologijos man taip norisi, kad butų penktadienis? Matyt todėl, kad norėčiau ryt niekur neeiti ir ramiai viską apmąstyti, o ypač tas dalis, kurios man asmeniškai yra aktualios. Bet deja mano nelaimei į šūlę reiks eiti dar dvi dienas. Ech. Na ką padarysi. Kaip sakoma - "toks jau tas gyvenimas".

Keista, tačiau nors iš ryto ir buvo prasta nuotaika, nes vakar paduso mano mp3 ir aš negalėjau pasiklausyti muzikos vakare ir dėl to buvau laaabai nelaiminga, net nebežinau kaip sugebėjau nulūžt, mat dažniausiai nenulūžtų kol nepasiklausau mėgiamos muzikos, vėliau ji pakilo. Suprantama, kad nepasiklausius muzikos vos nepuoliau į isteriją, nees vakar ir taip nuotaikos nebuvo, o dar kai nebuvo išpildytas stiprus noras pasikaulyti vieno kito kūrinio tai išvis atrodė, kad pratrūksiu. Žinoma tuo tarpu pasigirdo mamos balsas ko aš ten cypiu, ir kai pasakiau, kad mp3 paduso tai iškart susilaukiau priekaištų ir, kad turiu "pratintis gyvent". Į tokį pasakymą mama sulaukė vienintelio atsakymo "Melancholikė esu". O į tokį mano atsakymą mama sureagavo visiškai taip kaip ir tikėjausi ir tada supratau, kad jin absoliuti cholerikė. Ir tada man pagaliau viskas išaiškėjo.
Mudvi su mama neturime nei vieno bendro charakterio bruožo. Malonu kai tave moko gyventi visiška tavo priešingybė?

" - Negaliu patikėti!- piktinosi Pasąmonė.
- Negali patikėti, tuom, kad esi nepilno proto?- šmaikštavo ironiškai Protas.
- Cha cha!! Kaip juokinga!
- O kaip gi nebus, juk Balandžio 1d.- vėl juokavo Protas.
- Net ne apie tai kalbu idiote Tu!- toliau vis piktyn ir piktyn ir pratęsdama mintį, dėstė kalbą Pasąmonė,- Negaliu patikėti, kad beveik viskas priklauso nuo Manęs. Juk girdėjai kaip šnekėjo per ta Psichologiją - "daug kas priklauso nuo Pasąmonės". Tik pamanyk, kiek laiko aš iššvaisčiau veltui!- dar savanaudiškiau nei bet kada šnekėjo ji,- Juk tiek daug galėjau visko padaryt!...- užsisvajojusi nutilo.
- Jau verčiau aš net minties apie kažką panašaus neturėčiau,- nesaugiai pasijutęs tarė Protas ir kuo skubiau išlėkė į savo kampelį."

Beveik Marionetė.

Koks jausmas kai mažai trūksta iki to, kai pradės tave tampyti už virvučių? Aišku kaip dieną, kad nekoks. O koks jausmas kai visąlaik turi taikytis prie aplinkinių ir apskritai prie aplinkos? Spėju, kad nekoks ir taip pat spėju, kad dabar jums tikriausiai kilo mintis koks žmogus galėtų taikytis prie aplinkinių tarsi kokia besivystanti ląstelė? Nežinau žinot jūs ar ne, bet aš jus galiu patikinti, kad aš vieną žmogų tikrai žinau. Jau tikriausiai nuspėjat kas tai galėtų būti? Taip. Tai vėlgi Aš. Aš ta pati nelaiminga, pesimistiškoji, melancholiškoji, gyvenimu nusivylusi, kaukėtoji, besitaikančioji paauglė.

Praeitą savaitę per psichologiją kalbėjome apie stresą bei atlikome vieną testą, kuris turėjo parodyti mūsų "Streso lygį" ar kažką panašaus. Gerai nebepamenu. Kiek atsimenu, tai vidutinis moters stresas yra kažkur apie 4,7 nebežinau ko. Vyrų - 4,5. Visų mano kolegų vidurkiai buvo kažkur tarp 5-9, kai tuo tarpu mano - 16. Iš keturių klausimų surinkau max'imumą. Tai blogai. Net labai. Kai viena kolegė, kuri yra ir mano bendraklasė, paklausė manęs kaip aš galėjau surinkti tiek taškų, atsakiau, kad viskas taip ir yra, kaip ten. Tada ji vėl tarsi perklausė - argi tikrai jau taip nepasitikiu savimi ir negi tikrai daug kas priklauso ne nuo manęs. Iš manęs ji sulaukė teigiamo atsakymo. Tai sukėlė nuostabą ne tik jai, bet ir kitoms kolegoms bei koleginui ;D ( mat praeitą savaitę mūsų buvo labai mažai ir mes visi buvom iš tos pačios klasės ). Jau kai pasakiau, kad surinkau 16, iš jų reakcijos laisvai galėjau suprasti, kad jiems tai tiesiog nesuvokiama...
Bet, kad kiekvienas atsakymas tame teste buvo vertas aukščiausio vertinimo. Jau atlikdama testą suvokiau, kad esu tarsi vanduo, kuris yra pilstomas iš vieno indo į kitą, ir kiekvieną kartą man atsidūrus vis kitur aš vėl turiu taikytis. Ir po velniais mane užkniso tai!!!! Kodėl kiekvieną kart AŠ turiu taikytis prie kitų!!? Kodėl negali kiti bent pabandyt prisitaikyt prie manęs? Neatsimenu nei vienos gyvos būtybės, kuri būtų bent pabandžiusi prisitaikyt prie manęs. Kiek laiko jau turiu šiokį tokį savo supratimą apie save, savo gyvenimą ir viską kas jame vyksta, tiek laiko aš taikaus prie kitų, tiek laiko aplinkinių manipuliacijos veikiama aš pasiduodu impulsams, tiek laiko aš girdžiu vien tik priekaištus, kurie kiekvieną kartą panašėja į pasakymą "Verčiau neegzistuotum!", tiek laiko beveik nebuvau laiminga ir nesu dabar.

Klasė - tai žmonės, kurie patys pirmi galėjo tave matyti tokį, koks esi arba galėjo pasidaryti tave tokį, kokį nori matyti.
Deja tai aš supratau per vėlai. Dabar man žiauriai reikia gailėtis. Ir aš gailiuosi. Gailiuosi, kad nesugebėjau tinkamu laiku būti stipri, gailiuosi, kad nemokėjau valdyti savo emocijų, gailiuosi, kad per jas nukentėdavau ir kaskart vis labiau, gailiuosi, kad per savo tą asilišką užsispyrimą, charakterį, vėliau tapau savo pačios skydo, atsargumo, baimės būti dar kartą įskaudinta įkaitė, kalinė.
Tiek kartų kentėjusi daugiau nebenoriu. Nebenoriu dar kartą likti durnes vietoje, nebenoriu dar kartą pasijausti tarsi marionetė, kurios virveles tampo bet kas, kas tik nori, nebenoriu dar kartą pajausti Įskaudinimo jausmo. Nebenoriu...

Kaip reikia gyventi tokį gyvenimą? Prašau, maldauju, tik nesakykit, kad man reikia keistis. Tai tiesiog neįmanoma.

Verčiau pasakytumėt, kaip reikia išlikti savimi prie žmonių, kurie nenori tavęs matyti tokio, koks esi? Prie žmonių, kurie nori kiekvieną kartą pažvelgia į tave matyti savo tavęs susikurtą idealą? Prie žmonių, kurie taip ir laukia, kada gi pagaliau tu pradėsi tekėti jų upės vandenyje?
Sakoma "niekada nesakyk niekada" jei taip, tai "niekada nesakyk visada".
Du teiginiai, kuriuos aš dažniausiai laužau, nors pati bandau įtikinti kitus bent jau iš dalies elgtis pagal pasakymus...

Atleisk Pasauli, kad egzistuoju. Atleisk, kad esu tau didžiausias Stabdis.
Atleisk...