Nostalgija

Jaučiu vasarai bei nepamirštamiems prisiminimams... Per visą vasarą beveik nebuvau namie, tik vieną kitą savaitę grįždavau. Net keista namie būti, o dar keisčiau į mokyklą eiti... Bet pirma apie vasara.

Ši vasara buvo viena geriausių. Vos ne visą laiką praleidau Joniškyje. Buvo taip gera visąlaik jaustis laimingai, jausti tą kitokią atmosferą, ramybę, jaustis šeimos nare, tikroje normalioje ( ne tokioje kaip mano ) šeimoje, net jei tai ir svetimi žmonės, jaučiausi daug geriau nei namie. Labai keista būdavo kai pati merginų mama pasiūlydavo pavažiuoti iki parduotuvės ar iki kokios tetos kartu su jomis. Dar dabar kuo puikiausiai pamenu kaip tąnakt po Roko galvojau, ar tikrai buvau ten su visais ar man tik prisisapnavo. Taip smagu buvo važiuoti i pancių kaimą per Roką. Prisiklausius visų nuotykių iš kaimo buvo taip įdomu matant vietas viską vėl įsivaizduoti. Prisižiūrėjus to tikrojo kaimo ir pati tokio užsinorėjau ;D, Toma jei pameni, tai žadėjai išnuomot kai panorėsiu ;Dp, ir prie to pačio pasakau, kad kai sugalvosiu, tai ir tavo receptuką "pasiskolinsiu" (wasntme) ;Dp...
Kaip malonu buvo leisti laiką drauge su draugėm. Net savaitė nepraėjo kai aš grįžau namo, o jau spėjau vėl visko pasiilgti labiau nei betkada ;D...
Tokia nuotaika apėmė, tarsi rašyčiau apie tolimus laikus, o ne šios vasaros ;D Didžiausia staigmena buvo Agnės ankstyvas sugrįžimas ;D Atsimenu sėdim ant supuoklės mudvi su Toma ir pacaniokais tasi dviem - Domantu ir Dovydu ( Domke Tomos brolis dešimties metų, Dove - pusbrolis, taip pat dešimties ;D, o gal ir be jų sedėjom ;D ) vėlai vakare apie dvylikta, šnekamės atsipūtusios ir tik girdim silpnus kaukšt kaukšt iš Agnės kiemo pusės, tada pasigirsta linksmas, pašiepiantis truputuką Agnės tonas - "Ką princesės?" Abi kaip pašokom "Aaaagne!" cypdamos ;D Ot kiek tada visko prisiklausėm apie Angliją ;D
Bet praeitą sekmadienį kai reikėjo grįžti namo, maniau, kad išprotėsiu kaip nenorėjau išvykti... Nuo to kai mama pasakė, kad sumąstė kraustytis į Molėtus, ir po to kai pati nuvažiavusi tenai viską apžiūrėjau, net ir mokyklą, mane tokia depresija apėmė, kad po viso to, kiekviena akimirka praleista Joniškyje atrodė vis brangesnė ir brangesnė... Kai kurie žmonės pasakydami juokais ar rimtai ką nors apie gynevimą ten, man buvo tarsi kokia atgaiva, bet iš paskos eidavo ir baisusis mano suvokimas, kad taip nebus kol nesugebėsiu pati pilnai savimi rūpintis, kad galėčiau gyventi toli nuo mamos. Tą patį, paskutinį sekmadienį buvau išėjusi pabūti viena, pagalvoti. Vos atsikėlusi apsirengiau ir išėjau. Nuėjau iki stadiono, ten prisėdusi ant išcementuotos kalno dalies sedėjau tyliai ir ramiai kurį laiką. Vėliau ėmiau laukti proto apšvietimo, kad viską suprasčiau, kodėl gyvenimas mano teka šia srove, o ne ta kuria norėčiau, kad tekėtų... Bet matyt nepakankamai ilgai laukiau, nes taip ir nesupratau... Žiūrėjau į žolę sau po kojomis, žiūrėjau į už žingsnio nuo manęs esantį stadiono taką, kėliau akis viršun, mačiau kitapus stadiono priešais save buvusį sportininkų persirengimo kabinų bei dušų, belangį, išgržintą gražiais piešiniais iš mano pusės namelį, viršum jo - žydras dangus su lengvais plunksniniais debesiukais. Iš šonų viską supo žaliuojančių medžių miškeliai... Girdėjau jų bei baseino ošimą... Pamenu kaip galvojau, kad gyvenant ten, vasara eičiau kas rytą pabūti tokioje ramybėje, dabar manau, kad ir kas vakarą taip pat eičiau pabūti ten... Niekaip nesuvokiu, kodėl visi įvykiai klostosi taip, kad atitolintų mane nuo laimės kurią patiriu vienur ar kitur. Pirmiausia bandymas kraustytis į Vilnių - pardavėm butą už Talkšos netoli gamtininkų ir po nepavykusio išsikraustymo į Vilnių įsikėlėm į centre esantį butą. Miestas tas pats ir iki senojo kiemo iki pusvalandžio laiko kelio, bet ten paskutinį kartą buvau prieš kelis metus ir tąkart man aiškiai pasakė tie prakeikti ryžai, kad neturiu aš ten ką veikt, nebegyvenu ten, tad turiu nešdintis iš ten. Anuomet dar nedraskydavau akių taip, kaip dabar panorėjus padraskau kam nors, tad tik patylėjau ir pasišalinau... Bet taip ar taip neturiu tikrai ten ką veikt, spėju ten niekas net nebeprisimena manęs... Dabar - Molėtai. Negana, kad ir taip iš manęs nieko doro nėra, tai dar ir kraustytis turėsiu į kitą galą, visiškai priešingą tam, kuriame noriu būt... Rugpjūčio 29-tą dieną liejau ašaras, 30-ą - taip pat. Nežinau kaip pagaliau susitaikiau su ta mintim, kad išvažiuosiu. Prieštai jau buvau prisikūrusi krūvas argumentų, kodėl mama turėtų leisti man pagyvent Joniškyje bent metus, kol visos merginos dar ten. Tačiau mano didžiausiam nusivylimui neteko ištarti nieko daugiau, kaip tik lūžtančiu balsu nuo ašarų bei nevilties - "nesąžiniga"... Grįžusi nusprendžiau kuo mažiau galvoti apie visą tą sumautą krautymosi reikalą ir būti "gera", ( kiek tai man bus įmanoma ) jau ėmiau galvoti, kad man gali pavykti visas šis beviltiškas sumąnymas, deja dėl savo per daug turimo laisvo laiko prastai sekas. Mokykla visai nepadeda kol kas. Turiu vilties, kad kitą savaitę kai viskas prasidės išrimtųjų nebeturėsiu tiek daug laisvo laiko, kad spečiau dar ir depresuoti... Tiesa nepaminėjau, kad ir požiūrį bandysiu savo keisti. Trisdešimtąją rugpjūčio bei pirmąją rugsėjo neblogai sekėsi ;D...
Šiandien nustebino mane tai, kad Deivyda pasiteiravo ar neberašau blogo, nes neberodo manęs jos sekėjų sąraše. Pasakiau, kad pastaruoju metu mažiai rašiau, bet šiandien prisėsiu ir parašinėsiu. Taip ir padariau! Kas keista ;D O gal dar reikėjo paminėti, kad ir adresas kitas nebe "zhirafike"...? Nemanau. Susiras mane jei bus įdomu paskaityti, juk protinga pana ;D;D

Tai tiek tada šiam kartui...

Good luck to ya ;]