Depresuoju.

Na ką gi. Ne pirmas kartas, bet ką padarysiu, jau kai pradedu depresuot tai greit neužsibaigia tai.
Eilinį kartą aš vėl svyruoju ant depresijos slenksčio. Pirmyn, atgal, pirmyn, atgal. Galva baigia apsisukti... Nebežinau nieko. Keista, bet nesenai kaip tik galvojau ką man reiškia sąvoka "Nieko". Į tą žodį įeina daugelis visokiausių kitų žodžių bei sąvokų. Bet man jos visos turi tą pačią reikšmę, jos visos neigiamos.
Jau kelinta diena, kaip į mamos susirūpinusį klausimą - "Kas nutiko?", atsakau taip pat šalta - "Nieko.". O ką dar sakyti, kai tikrai nieko nevyksta, be to, kad gyvenu. Dabar rašant man net juokas suima, kai vakar beveik nenorom tyliai sušnibždėjus tą sakinį mamai (žinoma mamai iš karto pasakiau, kad nieko nesakiau), susimąsčiau, kad gal jame ir yra šiek tiek teisybės...

Šiek tiek geresnės naujienos - išsiregistravau iš one.lt, šiandien nebuvau mokykloje, išsimiegojau. Priežastis kodėl nenuėjau į mokyklą, simple - tiesiog nenorėjau ;D, o kadangi mama šiandien buvo gana gera, tai leido neeiti (bent jau menki mano norai pildosi, gerai, kad nors tiek ;] )...
Žinot ką. Pamelavau. Visai neišsimiegojau. Gulėjau ryte lovoje, klausiausi už lango, lauke ūžiančių mašinų, žmonių balsų bei kito gatvės triukšmo... Nepamenu ką sapnavau, tik žinau, kad kažką visiškai nesąmoningo ;D...

Buvau nusiteikusi, kad šiandien daug rašysiu. Mintys dieną galvoje pynėsi viena su kita. O dabar. Tik viena kita mintelė atsiranda, tarsi iš miglos sugrįžusi... Taip smarkiai norėjau šiandien pastovėti lietuje... Jausti lašus ant skruostų, plaukų, drabužių, kūno... Jausti vandens tvaiką, tvyranti ore... Ech... Kyla klausimas, kodėl neišėjau iš namų į lietų, jei jau taip norėjau? Atsakymas - vos ne visą dieną, aš beveik nieko nesuvokiau. Nei laiko, nei erdvės, net savęs. Nieko... Vapše nieko...
"Žmogus be meilės - atostogaujantis lavonas" - tiksliausias manęs apibūdinimas ;D...
Keista. Man trūksta šilumos. Ne. Ne tokios, kokią suteikia šeima. Anos, kitokios. Šilumos iš mane mylinčio bei manęs mylimo žmogaus... Kvaila užgaida pasakysit? Gali būti. Pati nebežinau... Norisi laisvės. Kažkada pasakiau tai mamai, o ji su didžiausia ironija paklausė - "Ką tu su ja veiksi?"... Aš nutilau. Ne tai, kad mane nustebino tokiu klausimu, kurio aš nesitikėjau, tačiau tai, kad aš nežinojau atsakymo tada į jį... Ką tik susimąsčiau. Aš dar iki šiol neradau atsakymo. Noriu laisvės, bet net nenutuokiu ką su ja veikčiau. Ironiška, ar ne ? ;D ... Tai tada kaip su meile? Man lygiai taip pat kaip ir Laisvės, norisi Meilės... Bet gal lygiai taip pat aš nenutuokiu ką su veikčiau...?... Aš tikriausiai greitai jau ir pati nebeatsipaistysiu ką šneku ;D ...
Nebesuprantu kas man - atsinaujinę depresijos požymiai ar isteriškas paskutinės vilties praradimas? Jaučiuosi vos nekaip beprotė - rodos tuoj imsiu ir nusitrauksiu nuo paskutinių grandinių, laikančių mane su Protu sujungtą... Nors gal neblogai būtų, m? Juk sakoma, kad visiems bepročiams linksma. Jiems nėra jokiu rūpesčių, atsakomybės, nieko. Gyvenimas tiesiog viena balta spalva nušvinta... Ne taip kaip man dabar. Atrodo tik viena juodą tematau, tačiau kai geriau pagalvoju (o taip itin retai būna), tai susivokiu, kad kiti žmonės dar labiau nelaimingi negu aš. Vieni badauju, kiti nepagydomom ligom serga, treti kenčia nuo stichinių nelaimių, dar ketvirti miršta... Tačiau tai viso Pasaulio problemos. Ne vien tų žmonių. Tuo labiau mano...
Ir aš vis tiek jaučiuosi nelaimingiausia iš visų, nes mano problema - savęs neradimas.
Man jau penkiolika. Šiemet sueis šešiolika, tačiau niekaip nesugebu savęs atrasti taip, kad būčiau laiminga. Savimi patenkinta. Bandžiau sportą, meną ir nieko. Ne mano sritys. Aš jau nebekalbu apie visus tiksliuosius mokslus. Vienintelis dalykas ką sugebu - kalbos. Vienintelis mokymosi dalykas, kuriame šį bei tą susigaudau. Bet vis tiek nesijaučiu tuo patenkinta. Kaip pasižiūri į kitus žmones, kurie save sugebėjo atrasti nuo pat mažens... Net pavydas sukyla...

Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal... Kaip banalu ;D ... Puikiai žinau, kad niekas nestovi vietoje, tuo labiau Laikas...