Dar kartą

Įrodžiau pati sau, kad nesugebu užbaigti To, Ką pradedu.

Šiandien naktį man atsirado nežmoniška ambicija kai ką užbaigti. Toks didžiulis noras iš kažkur atsirado, kad net baisu pasidarė po visko... Užvirė manyje viskas, kas tik galėjo ta tema. Maniau, kad kai tik pasitaikys artimiausia proga padarysiu tai ko Noriu. Ir kokia aš debilė. Pildosi tik tokie norai, kurie kenkia man pačiai, galbūt ir dar kai kam (šiuo atveju). Vis dar nesuprantu iš kur kilo tiek minusų, kad sumąstyčiau antrą kvailystę savo gyvenime... Užsinorėjau ir viskas... O pradėto darbo net deramai užbaigt nesugebėjau... Nemoku apsakyt kaip lavoniškai šiandien jaučiausi šulėj, ne vien dėl miego stygiaus, bet dėl visko kas dėjosi nuo pusės pirmos nakties iki antros ar pusės trečios nakties... Taip sumautai dėl savo norų dar niekada nesijaučiau... Jaučiuosi taip, lyg būčiau užkerėta...

Why meee? Why?!

Atrodo, kad gyvenu kentėdama ne tik nuo kitų, bet ir nuo pačios savęs... Jokių žalingų įpročių neturiu, kad galėčiau kenkti sau fiziškai, aš tiesiog žlugdau pati save psichologiškai... Ką aš sau galvojau šiąnakt? Na žinoma. NIEKO! Kaip ir visada. Dėl visko kas man šventa, kodėl Tu paskambinai??? Na kodėl tu turėjai paskambinti kaip tik tuo metu? Tu gal mano mintis skaitai ar dar kas??? Nieko nesupratau nuo pat pradžių, tad nieko nesuprantu ir dabar, nors pati viską ir užvedžiau šiąnakt...

Pasakykit kas nors kas man yra? Mergainiškos ambicijos ar noras kažką įrodyti sau? Aš neįsivaizduoju kaip dabar man reiks viską vienai iškęst... O juk viskas taip gerai prasidėjo... Diena praėjo kaip ir eilinis pirmadienis (beveik), grįžau mano, vakare išvažiavo mama, parsisiunčiau keletą filmų, vienas iš jų buvo "La Troškinys" ir taip norėjau pasikelti nuotaiką, kad tuoj pat pasileidžiau per winamp'ą ir įsistebeilijusi į ekraną žiūrėjau iki po dvylikos penkiolika (tik kada tiksliai pradėjau žiūrėt nepamenu). Turiu tokią vaikišką savybę - man patinka animaciniai filmai bei filmukai... Pažiūrėjus Troškinį, buvau tokios pakilos nuotaikos, mane taip pralinksmino jis, kad nuėjau miegot kaip niekad gerai nusiteikusi... Ir štai pasirodo mano užkerėtumas - į galvą ėmė lysti visokios neigiamos mintys... Mano teorija - buvau tokios pakilios nuotaikos, kad radau pasitikėjimo savimi bei ryžto užbaigti tą absurdų teatrą... Man pavojinga būti geros nuotaikos, nes tada tikrai galiu prisimislyti tokių dalykų, dėl kurių vėliau turėsiu gailėtis. Ir ne pirmą kartą tai pastebiu. Kai būnu geros nuotaikos pasiryžtu tam, kam man būtų reikėja laaabai daug laiko pasiryžti. O vėliau dėl to gailiuosi... Ir ilgai...

Ja paslėdnija dūra...

Neišeik. Prašau.
Nebent išeisi tyliai tyliai...
Ir niekada nesugrįši...