In Memoriam.

My Past.

Šiąnakt palaidojau savo Praeitį...

Išsigandau, kai prisiminimai staiga ėmė plūsti į galvą, veržtis į mano mintis... Nesuvaldžiau ašarų, prisiminusi, jog turėjau draugių bei draugų (o draugų ar draugių pastaraisiais metais ne itin daug turiu), kaip mes kartu leisdavom laiką. Kiek džiaugsmo man tada suteikęs buvo gyvenimas... Akimirkas iš Ano Gyvenimo mačiau kaip niekad aiškiai... Prisiminimai buvo tokie stiprūs, kad beveik viską mačiau, jie tiesiog stovėjo man akyse iki kol užmigau... O užmigti buvo labai sunku, palaidojus tokią nepakartojamą, žavią, bet kartu ir liūdinančią Praeitį... Stengiausi dieną neprisiminti nieko kas vyko tada, man pavyko, tačiau man berašant šiuo momentu pamenu dalis, tarsi iškirptus kadrus iš kino filmo, savo Praeities... O dar vakar, apie devintą ryto, kai buvau per laisvą pamoką Saulės Aikštėj, nusprendžiau savaitgalį apsilankyti senajame Kieme, bent akies krašteliu pamatyti draugus, kaip laikas pakeitė juos bei visą kitą ten... O jau šiąnakt palaidojau mintyse viską, kas susiję su tuo, ką būdama ten išgyvenau... Visą džiaugsmą, liūdesį, pyktį, naivią meilę, neapykantą, aklą pavydą, pasitikėjimą savimi... Palaidojau visus fizinius skausmus... Viską...
Everything and everyone...
Bet nors ir palaidojau tai, kas mane skaudino, kaskart prisiminus, nesijaučiu laiminga... Kaip gali gyventi kažkas, kas neturi praeities? - Negali. Tad aš ir negyvenu, o tik egzistuoju... Juk negaliu gyventi, neturėdama praeities, nors tai tik iš mano pusės, nes tik aš ją palaidojau, bet ne kiti... Kaip norėčiau, kad ir kiti mane palaidotų - su visą praeitimi bei ateitimi. Tada tikrai galėčiau tiesiai šviesiai teigti, kad aš - tik egzistuojanti, bet ne gyvenanti būtybė...

Dangus žydras, ugnis karšta - aš tesu amžinai nelaiminga, nepatenkinta, nusivylusi, pesimistiška, melancholiška, kvaila, nieko doro nesugebanti penkiolikametė...

Dėl visos tos daugaus platybės - na kas nors, pasakykit kas man?... Aš nebežinau... Tai noriu verkt, tai kitą momentą jau šypsena veide randasi, dar po akimirkos sulysti kiaurai žemę užsinoriu, mirti noris man kas kartą vis labiau, o laikas eina, ir dar po kitos akimirkos jau staugti, riaumot, žviegt, klykti panoriu, o tas laikas vis eina ir staiga nebejaučiu, nebegirdžiu jo, nes jau tyloj skendžiu... Gera buvo palukuriuoti ryte Saulės aikštėj, pasiklausyti tylos, kurią kartas nuo karto sudrumsdavo paukštukų čiulbesys, lyg lietaus lašai stovintį vandenį... O dabar net pagalvoti negaliu, kaip plėšau pati save, viduje, į skutus... Draskau kiekvieną, net pačią menkiausią mintį ir nesvarbu apie ką ji... Nežinomybė gali žmogų į kapus numarinti. Tikriausiai dėl tos pačios Nežinomybės draskausi viduje, tarsi pasiutęs žvėris narve, už grotų... Nežinau kas man darosi... Neturiu jokio žmogaus, kuris būtų arti manęs, taip jog galėčiau jį pajusti... Mamai nenoriu nieko sakyt, nes ji tik bandys klausinėti, kamantinės, kad teigčiau argumentus kodėl taip, o ne kitaip... O aš tik noriu, kad man leistų išsirėkt, išsiverkt, išsiliet... Antra diena kaip dvejoju ar parašyti Agnei ar Tomai. Pasipasakoti... Bet kai tik taip pagalvoju vėl susimąstau... Toma nelabai mane suprasdavo, kai dar bendraudavom (nebeatsipaistau kiek laiko nebebendraujam)... Agnė taip pat pasikeitė susiradusi vaikiną... Aš vis dar pykstu, ant Agnės po mūsų (jei gerai pamenu) prieš paskutinio dialogo. Kuo puikiausiai pamenu, kas mane supykdė. Nepamiršau to. Ir kaži ar pavyks pamiršti. Gal jau senai būčiau tai užmiršus, jei tik būčiau išsiaiškinus viską, bet tada užplūdo toks pyktis, kad sviedžiau mobilųjį į šalį ir visą verdanti pykčiu keikiau tokį merginos mąstymą. Jei jau aš neatvažiuoju, tai paprastai susitikt penktadienio vakarą vietoj diskotekos (į kurią vis tiek būtų visos kartu ėjusios), jos negali. Gerai suprantu, kad kiekvieną dieną matosi viena su kita, bet na... Ai... Visiškai išklydau iš temos... Pradėjau apie vieną baigiu apie kitą...

Koks nepakelemas jausmas yra žinojimas, kad neturi nieko šalia...