"Pasirink mėgstamą darbą ir Tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti"-Konfucijus

Auksiniai žodžiai. Tikresnės tiesos nerasi. Net kai užsiiminėji dievinama veikla, turi sunkiai dirbti, kad ką nors pasiektum. Tad manau, kad tokiu posakiu ir reikia vadovautis gyvenime.

Kadangi esu tokia naminukė, kad vapše niekur nevaikštau, nieko nežinau, nes nesidomiu, tad nenuostabu, kad "Step Up" pamačiau tik šiandien per PC. Kodėl tai parašiau - simple - Step Up privertė mane gana gerai susimąstyti apie save. Nors tai tik kinas, ir beje gana geras, bet jis atspindi daugelio žmonių dalis. Pasistengsiu paaiškint, kad ir kaip sunku tai išreikšti.
Step Up'e puikiai matosi tas žmonių bruožas, kuris ne tik kine, bet ir realiame gyvenime yra - tai gebėjimas kovoti už save, savo svajones, tikslus. Gal ir banaliai aš čia rašau įsijautus, jums tai gali pasirodyti tikra nesąmonė, bet man tai svarbu. Svarbu vien dėl to, kad tikrai yra žmonių, kurie sugeba susidoroti su visomis kliūtimis ir pasiekti užsibrėžtą tikslą ryžtu, pastangomis bei sunkiu darbu. Tokie žmonės, kurie randa savo gyvenimo tėkme ir joje įsitvirtina yra patys laimingiausi, nes užsiimdami tai ko nori, jie visiems parodo kas jie yra tokie iš tikrųjų. Tai darydami jie visą laiką išlieka savimi. O būti savimi ir yra svarbiausiais gyvenimo tikslas. Nepažįstu visų žmonių, tad negaliu nieko teigti, bet tikrai esu tvirtai įsitikinusi, jog kiekvienam žmogui yra svarbu parodyti visiems Kas Jis Yra. Mano nuomone, tik paskutinis ligonis galėtų sakyti, kad yra laimingas, gyvendamas kito žmogaus šešėlyje. Norint visąlaik išlikti savimi reikia drąsos. Žmonės, kurie per daug kompleksuoja dėl to, ką pasakys, kaip reaguos kiti, niekada nebūna savimi viešumoje, o juk tai ir yra svarbiausia - būti savimi ten, kur tave mato kiti, nebijoti jų ir nepasiduoti kai tave bando nusodinti, reikia mokėti kovoti už tai, kas tau padeda gyventi... Lengva sakyti, daug sunkiau yra padaryti. Ir man taip lengva yra apie visą tai rašyti. Minėjau, kad Step up'as privertė mane susimąstyti apie save. Ir aš susimąsčiau. Galvojau apie tai, kad vien tik norėdama, nieko nepešiu. Esu minėjusi kažkuriame iš praeitų įrašų, jog nesugebu savęs atrasti. Mama ne kartą bandė man kažką įpiršti. Keli jos bandymai man patiko, bet mano viena iš savybių, kurią taip pat jau esu minėjusi, bet pakartosiu dar kartą - nesugebu baigti to, ką pradedu. Gal ir sugebėčiau jei tikrai kažko norėčiau ir tikrai stengčiausi, bet... Manęs visiškai nežavi ta mintis, kad turėčiau pradėti užsiiminėti kažkokia nauja veikla viena. Mama aiškina, kad kažkur nuėjus aš susirasiu draugų ir nebe užsiiminėsiu tai viena, bet mano atsakymas visada tas pats - pirmą kartą kažką pradedant norėtųsi, kad būtų šalia žmogus, kurį tu jau pažįsti ir gali iškart pasitikėti. Bet. Per pastaruosius kelis metus labai daug kas pasikeitė. Netekau draugų, atsiskyriau nuo klasės, pradėjau depresuoti, konfliktuoju vos ne su visais, praradau beveik visą pasitikėjimą ne tik savimi, bet taip pat ir kitais žmonėmis. Negaliu atsikratyti jausmo, kad baigiu prarasti net ir likusius artimus žmones. Bandžiau būti savimi, buvau apsisprendusi, kad galiu būti savimi, kad man nereikia kitų pripažinimo, jei jiems smegenų trūksta (ne visiems, bet yra tokių, ir gana daug) ir jie negali priimti manęs tokios, kokia esu, tačiau manyje yra dalelė, kurios man labai reikia būnant savimi, o jai, kad ji galėtų būti, reikia kitų pripažinimo, palaikimo, bet jo kaip nėra taip ir nėra, tad ir manęs nėra. Bet manęs nėra ne vien dėl to, aš per savo penkiolika metų niekaip nesugebu imtis kažko, kas galėtų padėti man, išreikšti save, parodyti aplinkiniams, kurie mane žino vos ne visus tuos penkiolika metų, kas aš iš tikrųjų. Nesakau, kad mane reikia kaip maža vaiką už rankos nuvesti kažkur ir palikti, prigąsdinus. Aš tiesiog noriu, kad būtų šalia manęs žmogus, kuris gali viską tiesiai šviesiai pasakyti. Tokio žmogaus, mano didžiausiai nelaimėj aš neturiu. Nesistebiu. Aš sugebu tik prisisvaigti visko ir naiviai tikėti, kad taip ir bus... Kažkada... Kvailesnio žmogelio ir būti negali. Aš kuo puikiausiai suvokiu realybę ir tai, kad norėti nepakanka, reikia imtis veiksmų, kad tie norai išsipildytų, bet žiauriausia, kad taip nieko ir nedarau. Tik šneku ir šneku. Veiksmų - nulis. Nieko. Tuščia. Zero. Notihing. Aš beviltiška. Manyje kažkas yra, kas neleidžia būti pilnai savimi. Aš tarsi narkomanė. Mano narkotikai - aplinkiniai. Aš viena iš tų, kurie užuot bandę save pareikšti kaskart rūpinasi, ne dėl to, kaip pasiekti kuo geresnių rezultatų, o dėl to, ką sakys kiti. Paradoksas - negaliu pakęsti tokių žmonių, bet pati tokia esu. Kas mane supaisys? Suvėliau nesąmonę. Nors šiaip aš visad nesąmones veliu ;D ...

Labos nakties, Jums žmones !
And don't forget - being yourself is the most important ;]