Aš klausiu jūsų.

Ar tai ir yra GYVENIMAS? Man nesuvokiama kaip įmanoma gyventi tokį gyvenimą. Bet aš čia kalbu ne apie save. Čia tos mintys man kyla po tikrais faktais paremto filmo "Klasė" ("Klass"). Kinas man visiškai nepatiko, po to kai rimtai susimąsčiau. Absurdiškas filmas. Tikriausiai man pirmą kartą taip nepatiko kinas, kad aš tikrai jo nežiūrėčiau antrą kartą net už jokius pinigus pasaulyje.

Mano gyvenimas ne tokio žiauraus lygio. Ir aš dar maniau, kad man blogai. Dievulėliau kokia aš naivi. Naivuolesnės jaučiu nerasit net jei ir ieškosit.

Bet kitą vertus (jei nebekalbant apie mano gyvenimo ir kino lyginimą) tai mano gyvenimėlis tikrai ne rožėm klotas. Žinau, kad jeigu ir pati labiau pasistengčiau, tai padėtis akivaizdžiai pasikeistų, tačiau esmė tame, kad aš pavargau. Pavargau ginčytis. Pavargau taikytis. Pavargau atsiprašinėt. Pavargau aiškinti bei aiškintis. Pavargau klausytis, kaip mano mama daugiausiai kalba vien tik apie mano ateitį. Pavargau bergždžiai kažką įrodinėti. Pavargau neturėti dabarties, kurioje man vis mažiau ir mažiau lieka noro gyvent. Pavargau.