Kai pyksti. Ką galvoji?

Aš bent jau asmeniškai tai nieko negalvoju. Tada būna tas tikrasis pyktis. Šiandien tuom įsitikinau.

Būnant mums su mama pas močiutę su seneliu ir "švenčiant" mano vardadienį pasakiau ko nereikėjo, bet tai ištariau tyliai (bent jau taip maniau), tačiau mane išgirdo ir mama, ir močiutė, tik keista kad senelis neišgirdo. Matyt per daug buvo įsijungęs į žaidimą (kurio taip ir nebaigėm). Bet čia ne esmė. Esmė tame, kad man nebeištvėrus klausytis, kaip varo ant manęs, tiesiog sviedžiau kortas ant sofos, pakilau ir išėjau. Žinoma prie durų man dar teko "pakovoti", bet ištrūkau. Išėjau ir ėjau kur akys vedė. Žingsniavau nuo močiutės namu iki Auksinio, pasukau ežero link. Pasėdėjus kelias minutes vėl pakilau eiti. Gal ir būčiau ilgiau pasėdėjus, bet kad tas vėjas taip įkyrių šalčiu pūtė, jog nebeištvėriau, tad pasukau takeliu, vedančiu atgal į Saulės aikštę pro kapines (netiesiogiai pro jas, tiksliau - pro tvorą, juosiančia kapines). Iš Saulės aikštės nužygiavau kiemo, netoli mokyklos link. "Užkopiau" į tariamą kalną ir pakraščiais mokyklos stadiono, tiesiu taikymu ėjau pro kasdieninį taką, jį kirsdama, ir nusukau muzikos mokyklos link. Perėjus per kiemą atsidūriau bulvare. Nieko neliko kaip tik kulniuot namų link. Na kadangi nei raktų, nei pinigų neturėjau tai grįžus teko palukuriuoti ant kieme esančio suoliuko bei palaukt, kol "grįš nuosprendis" (mama). Tiesa, pakeliui namo man bandė prisiskambinti senelis su mama, bet aš neatsiliepiau. Tad kai grįžo mama ramiai parėjom į butą ir tada aš išgirdau kaip ji bandė paaiškint močiutei, kad aš jau beveik suaugus, kad manęs nereikia auklėti, kad aš savarankiška, kad viskas man gerai na ir taip toliau ir taip toliau.

Keista, bet kažkodėl nusivyliau, kad parvažiavusi mama nepradėjo ant manęs rėkt. Jau kai išvydau Cervą (Honda CR-V), ėmiau kurti "gynybą"... Tačiau man neteko gintis. O gaila ;D. Na, bet gal taip net ir geriau ;].