Ugnikalnis išsiveržė.

Vakar vakare, kažkur apie vienuoliktą valandą - ugnikalnis išsiveržė. Pratrūkau kaip niekada. Viskas kas buvo manyje susikaupę, prasiveržė tarsi potvynis, griaunantis užtvanką. Net nepajutau, kaip bekalbėdama su Toma, padėjau ragelį. Nepastebėjau kaip pradėjau atsikirtinėti į mamos pastabas dėl mano pokalbių, pakeltu tonu. Netgi nepajutau kaip tas pats tonas pamažu tapo dar garsesnis, tačiau jau nevilties apimtas, ašarojantis. Nebesuvokiau, kada gi ašaros ėmė lietis skruostais bei kaip isteriškai aš pradėjau klykdama aiškintis su mama, kas man blogai.

Visas blogumas pradėjo pamažu, nejučia kilti dar pokalbio su Toma metu, kai išgirdau, jog Vika kažką žino apie mane tokio, ko net Toma nežino. Sunerimau.

Vika toks žmogus, kuris gali prisimąstyti bet ką ir įtikinamai durninti gana ilgai. Kuo geriausiai tai pati patyriau savo kailiu. " Tai tebuvo pokštas. Juokų nesupranti? " - panašiai skambėjo jos pasakymas po "pokšto". Jai tai tebuvo išdaiga, kuri man deja atsiėjo nežinia kiek nervų, ašarų, bet kartu ji man ir akis atvėrė. Už tai Dėkoju Tau! Ačiū! Kiek vėliau susiprotėjau, kokią pamoką ji mane išmokino. Tai buvo tokia pamoka, kurios neužmiršiu visą savo gyvenimą, nes dabar kiekvieną kartą, prieš ką nors darydama aš stipriai susimąstau kuo galima pasitikėti, o kuo - ne. Po beveik dešimties metų mano pažinties ( jau net draugyste nebegaliu pavadinti ) Vika visgi parodė kas ji tokia iš tikrųjų. Nuo to karto man ne tik dar labiau pašlijo požiūris į gyvenimą, bet ir pats gyvenimas.

Toma tuo metu pradėjo mane lygtais raminti, lygtais ką daryti, sakydama, jog nekreipčiau dėmesio į tai ką Vika šneka. Na aš dar pasvarsčiusi keletą akimirkų vėl įsitraukiau į mudviejų su Toma dialogą. Pašnekėjus mum kokį pusvalandį, ragelyje vėl pasigirdo Vikos balsas. Kelias minutes, gal ir mažiau, klausiausi judviejų pokalbio. Girdėjosi, kaip jos viena su kita ginčijasi dėl kažkokios "paslapties" apie mane. Jausmas nekoks. Jaučiau, kaip pyktis bei neapykanta Vikai ima jaučiamai kilti many.
Tada ir numečiau ragelį. Iškart suspaudžiau trumpą SMS Tomai, kad man dingo noras kalbėt. Be abejo sulaukiau priekaištų, kad reikėjo pasakyt, o ne numest ragelį. Nekaltinu ir priekaištų Tomai neturiu. Pilnai ją suprantu.
Dar po kelių jos SMS žinučių, apie tai, jog, cituoju: " nieko blogo jau ta Vika nepasakė ", sulaukiau ir pačios Vikos žinutės, kokia aš, cituoju: " egoistė ir savanaudė " ( žinutė pakoreguota, dėl rašto skirtumo tarp mano blog'o bei asmeninės SMS ) . Po to teko laužyti galvą dėl to, ką konkrečiai aš padariau, kad jai atsirado tokia neapykanta man mat Vikos didžioji dauguma vakarykščių žinučių buvo užuominos, per kurias turėjau išsiaiškinti ką AŠ padariau BLOGAI.
Nors aš ne vaikinas, o mergina, tai kai kurių užuominų vienas kitas puses iš dalies supratau, BET iš to, ką man pavyko suprasti, aš tikrai negaliu tiksliai suvokti kas blogai. Aš galiu tik atspėti, kuris mano poelgis, cituoju: " sudaužė Jos (pataisau) gyvenimo prasmę " (jei gerai pamenu rašyta buvo taip, pasitikslinti negaliu - SMS ištryniau), nes daugiau nieko pati spręst negaliu, jeigu žmogus negali konkrečiai man viską išsakyti.

Tuo pat laiku, kol bandžiau iššifruoti žinutes, klausiausi mamos kalbos, apie tai, kaip GALIMA ir kaip NEGALIMA MAN elgtis. Man pradėjus nervuotis jau vien dėl to, kad Vika neapsakomai įžūliai varė ant manęs, man girdint, prisidėjo dar ir kivirčas su mama.
To man pilnai užteko, kad Ugnikalnis Išsiveržtų. Pirma fazė - pakeltas tonas. Antra fazė - ašarų liejimas. Pusvalandį laiko tarsi išsiliejus upė iš užtvankos liejau ašaras ir kriokiau lyg sužeistas žvėris. Jausmas buvo žiaurus.

Vis dėl to, kas prasideda, tas ir baigiasi. Nurimau mamos glėby.