Pagaliau.

Pagaliau aš visgi paskaitinėjau "aš ir PSICHOLOGIJA". Nors negaliu teigti, kad nuotaika ryškiai pakilo, bet kažkuria dalimi pasidarė geriau.

Šiandien vis tik nuotaika geresnė, neees buvau gavus šiokios tokios laisvės. Ją išvaisčiau besitvarkydama spintą, kas keista ;D bei betvarkydama kompiuterį.
Keista, tačiau nors diena ir praėjo nevisiškai kaip norėjau, bet iš dalies ir yra kaži koks neapsakomas bei neaprašomas ;D jausmas manyje. Negaliu suvokti ar jis naujas, ar toks, kuris tūnojo manyje ir kažkodėl šiandien nusprendė pasirodyti, tik niekaip neprisimenu kaip jis vadinasi ;D.

Man vis dar yra paslaptis, kodėl kartais tereikia menkiausio dalyko, kad pasijustum bent viena savo puse geriau, kada tau ne per geriausia nuotaika bei atvirkščiai.
Dažnai susimąstau, kodėl kai kuriems žmonėms taip sekas. Jie laimingesni, labiau bendraujantys, jiems beveik nieko gyvenime netrūksta, dauguma neturi tiek daug kompleksų... Tokie Žmonės yra visiška mano priešingybė. Neperseniausiai suvokiau kokia yra didžiausia mano gyvenimo klaida. Nuo pat mažens aš buvau amžina svajotoja. Visąlaik prisigalvodavau sau kažkokių būtų ar nebūtų dalykų, prisisvajodavau ir... Ir tyliai tyliai laukdavau... Visada per daug tikėjausi iš gyvenimo. Kaip dabar pamenu save mažą, naivią mergaičiukę, kuri taip ir laukė "savo princo ant balto žirgo" ;D. Argi nenaivu ;D ? Didžiausia problema, kad dar ir dabar išlikau tokia pat naivi svajotoja. Mergina, kuri per daug tikisi iš gyvenimo. Nors ir nebelaukiu "savo princo ant balto žirgo" vis dar taip pat naiviai svajoju apie nebūtus dalykus. Žiauru ar ne ;D ?

" - Mano Mergyte, vis dar tokia pat kaip ir anais laikais,- prisiminimuose paskendęs Protas tarsi sau, tarsi kažkam kitam kalbėjo. Kai tuo tarpu Pasąmonė neapsisprendė tai gerai ar blogai."