Ir visgi kokia aš ...

... Nevykusi būtybė.
Vakar taip norėjau paskaityti tą žurnalą, taip norėjau, kad net normaliai nieko neparašiau. O dabar tas vargšas žurnaliukas guli ant stalo kampo ir pradeda apdulkėti. Šiandien spėju vėl nėra šansų jį paskaitinėt.

Eilinį kartą nežinau kas su manim daros. Kai kurie žmonės sako, kad susidvejino, aš atrodo jau ir susidvejinau n-tąjį kartą... Net nebežinau ką čia ir besakyt... Dienos metu mintys sukasi galvoje nonstop, tačiau jau kai reikia rašyti tai jau vsio. Baigta. Adios amigos. Tuščia. Nieko. Nulis. Zero. Nenumanau kodėl taip. Gal per daug skirtingų minčių, gal man reikia kažką keisti, gal reikia pagaliau bandyt keistis, o gal man tiesiog reikia su kuom nors gerai pakalbėti, atsiverti, išsipasakoti? O gal čia tik dar vienos naivios mintys, kurioms nelemta išsipildyti ir tik lemta taip palengva, pamažu, iš lėto skilti ir suskilti?

Nebežinau kas geriau: būti savimi bei toliau būti stabdis pasauliui, ar stengtis iš paskutiniųjų keistis ir būti tokiai, kuri galėtų kaip nors pasitarnauti kitiem?..
Bet juk faktas, kad Tobulų Žmonių nėra. Tai tada kaip turėčiau keistis? Bandyti atrasti save iš naujo? Vėl kurtis naujas nuostatas, interesus, atnaujinti požiūrį? Hm. Idėja gal ir visai nieko. Iš pažiūros atrodo gana nesudėtinga. Tai čia būtų tada antro varianto galimybė. Tuomet apsvarstysiu pirmo varianto galimybes. Taigi, jei aš lieku ta pačia Paaugliškai Durna Pacanke bei toliau trukdau gyventi kitiems, suprantama, kad Jiems, nieko gero iš to, bet štai man. Gal ir rasčiau tame naudos, ir jei dar išmokčiau ja naudotis... Ne! Aš ne tokia. Nėra net kalbos apie tai, kad aš galėčiau būti tokia egoistė. Ne. Aš tikrai dar ne tokia savanaudė. Tiesiog nesugebėčiau naudotis, manipuliuoti kitais, vien tam, kad per mano buką charakterį jiems būtų tik dar blogiau, o man nuo to tik geriau. Žinoma šiek tiek pamanipuliuoju vienu kitu, bet tai ir tai tebūna juokais. Nemoku taip šantažuoti, kad gaučiau kažko daugiau. Be to man net per daug pavojinga tai daryti, nes yra žmonių, kurie labai panorėję, galėtų sužlugdyti mano gyvenimą akimirksniu. Taip, jog nematau šioje galimybėje nieko gero. Kitas šansas galėtų būti toks, kad aš išlieku savimi, ta pačia Amžina Pesimiste ir nekreipiu dėmesio į tai, jog esu Stabdis Žmonėms. Gyvenu savo gyvenimą (kurio beje neturiu) ir būnu, pasikartosiu, tiesiog savimi.

" O štai ir mūsų išsiilgtoji Pasąmonė prakalbo, po "ilgiausio" tylėjimo:
- Galiu derėt iš bet ko, absoliučiai iš bet ko pasaulyje, kad Jai nepavyks nei vienas variantas iš visų!- vos ne su pasididžiuojamu balsu dėstė ji. Pasąmonė jau ruošėsi dar vienai atakai, tačiau ją spėjo užkirsti Protas, nebelaukęs dar vienų pažeminimo žodžių:
- Aš manau, kad jeigu Ji pasistengtų ir jeigu Jai dar padėtų koks ar kokie nors žmonės, pasikeisti Ji tikrai sugebėtų. Aš asmeniškai,- tęsė toliau jau teigiamu požiūriu užsivedęs Protas,- su mielu noru bandysiu, visais įmanomais būdais Jai padėti!- tvirtai bei užtikrintai baigė savo kalbą jis.
- Na ką gi, Tamsta, darykit ką tik norit.- Tai tarusi Pasąmonė apsisuko ir dingo. Protas liko vienas su savo mintimis:
- O kas nors iš tų šansų išvis įmanoma?- sukuždėjo ir nutilo."