Kaip nekeista

Bet aš atsisakiau pažaisti Alias su bendraklasiais per etiką.
Vakar kokias dvi valandas skundžiausi, kad aš "kaip šuniui penkta koja", o šiandien net neprisijungiau prie kitų.
Ir kas man po galais užėjo?
Na žinoma. Kai tik įėjau į kabinetą, išgirdau, kad žaisim Alias ir tuo pat paprieštaravau mat labai norėjau pakalbėti, bet kadangi buvau vienintelė tokia kvaila, tai pasiėmiau kėdę ir atsitraukusi prisėdau netoliese kitų. Mokytoja dar bandė mane perkalbėti, tačiau būdama ožiaragiu tvirtai laikiausi savo nuomonės. Atvirai pasakius tai pasijutau kaip menkysta, kad atmečiau mokytojos pasiūlymą. Bet bendraklasiams puikiai sekės žaisti ir be manęs, tad nesijaučiu, kad bučiau dar ką nors, be mokytojos, nuvylusi... O priežastis kodėl neprisijungiau prie kitų tai ta, kad kai paprieštaravau, gana garsiai, jog noriu šnekėtis, Greta tuo pat garsiau riktelėjo 'ne' (ji buvo už žaidimą), tada aš "užkriokiau" 'ja' ir va tada prasidėjo... Visi kaip pradėjo aiškint, kad aš vos tik įėjus tuo pradedu šūkaut, viską suknisu, nes kiti taip tyliai kalbėjosi, o aš čia vos ne laukinė ir tik rėkt temoku ir taip toliau ir taip toliau ir taip toliau...
Kad kas nors žinotų kaip man atsibodo kai va taip stumia visi ant manęs vienu metu... Nebežinau nei ką sakyt, nei ką daryt, nei apskritai gyvent ar mirt.
Kartais net atrodo, kad nėra apskritai žmogaus šioje Žemėje, kuris mane suprastų. Tos pačios mano draugės, pažįstamos jau vos ne dešimt metų manęs nebesupranta net kai bandau ką nors paaiškinti joms. O kai nieko nesakau tai vėlgi blogai. Atrodo lyg visas mano gyvenimas tėra vienas didžiulis nesusipratimas, kuriame visi eina prieš mane. Aišku galėčiau bandyti stengtis ko nors pasiekti, kažkuo užsiimti, lankyti krūvas būrelių ir panašiai, bet aš to nedarau nes nenoriu užimti kažkieno vietos, juk kitas žmogus gali būti žymiai geresnis už mane ir gal aš tik užimu jo vietą. Štai kodėl beveik nebesisiūlau į konkursus, olimpiadas ir kitur. Žinau, kad yra kitų, kurie gali viską padaryti daug geriau už mane, bet kadangi daugelis yra per daug užsiėmę, kad galėtų visur dalyvauti, tai jų nuomonę aš egoistė, nes nenoriu prisiimti atsakomybės už savo veiksmus vienur ar kitur. Bet kaip aš galiu prisiimti sau kažkokią atsakomybę, jeigu visiškai nepasitikiu savo jėgomis. Neturiu nė menkiausio pasitikėjimo savimi.
Ne kartą ir ne du, ir ne tris mama man sakė, kad turiu pratintis gyventi, reikia mokėti susivaldyti, susitaikyti ir bla bla bla. Gerai pritariu, kad reikia mokėti "gyventi". Bet. Yra viena problema - aš nenoriu. Nenoriu kaskart nusileidinėt durniui (nors ir sakoma - duok durniui kelią). Nenoriu taikstytis su tais žmonėmis kurių dėl nepaaiškinamų priežasčių tiesiog nemėgstu ir viskas. Nenoriu tramdyti savęs kai akivaizdžiai būnu teisi, bandau tai įrodyti, o mane tildo. Nenoriu, kad beveik visus penkiolika metų daugiausiai praleidusi tarp suaugusiųjų, nuėjusi kitur, kur vėlgi jų pilna, besakydama ką nors jausčiau kaip man vos ne iki pamėlynavimo spaudžia ranką mama, norėdama mane nutildyti, o paskui grįžus namo aiškintu, kokia aš esu, kad su niekuo nebendrauju. Nenoriu taikstytis net su menkiausiom mamos patyčiom namie. Nenoriu. Nebenoriu.
Beveik visąlaik mane "nusodindavę" aplinkiniai stebisi, kodėl dabar aš esu tokia, kokia esu.
Pasakysiu tik tiek - nesistebėkit, nes tokią mane, Jūs patys susikūrėt.