Beveik Marionetė.

Koks jausmas kai mažai trūksta iki to, kai pradės tave tampyti už virvučių? Aišku kaip dieną, kad nekoks. O koks jausmas kai visąlaik turi taikytis prie aplinkinių ir apskritai prie aplinkos? Spėju, kad nekoks ir taip pat spėju, kad dabar jums tikriausiai kilo mintis koks žmogus galėtų taikytis prie aplinkinių tarsi kokia besivystanti ląstelė? Nežinau žinot jūs ar ne, bet aš jus galiu patikinti, kad aš vieną žmogų tikrai žinau. Jau tikriausiai nuspėjat kas tai galėtų būti? Taip. Tai vėlgi Aš. Aš ta pati nelaiminga, pesimistiškoji, melancholiškoji, gyvenimu nusivylusi, kaukėtoji, besitaikančioji paauglė.

Praeitą savaitę per psichologiją kalbėjome apie stresą bei atlikome vieną testą, kuris turėjo parodyti mūsų "Streso lygį" ar kažką panašaus. Gerai nebepamenu. Kiek atsimenu, tai vidutinis moters stresas yra kažkur apie 4,7 nebežinau ko. Vyrų - 4,5. Visų mano kolegų vidurkiai buvo kažkur tarp 5-9, kai tuo tarpu mano - 16. Iš keturių klausimų surinkau max'imumą. Tai blogai. Net labai. Kai viena kolegė, kuri yra ir mano bendraklasė, paklausė manęs kaip aš galėjau surinkti tiek taškų, atsakiau, kad viskas taip ir yra, kaip ten. Tada ji vėl tarsi perklausė - argi tikrai jau taip nepasitikiu savimi ir negi tikrai daug kas priklauso ne nuo manęs. Iš manęs ji sulaukė teigiamo atsakymo. Tai sukėlė nuostabą ne tik jai, bet ir kitoms kolegoms bei koleginui ;D ( mat praeitą savaitę mūsų buvo labai mažai ir mes visi buvom iš tos pačios klasės ). Jau kai pasakiau, kad surinkau 16, iš jų reakcijos laisvai galėjau suprasti, kad jiems tai tiesiog nesuvokiama...
Bet, kad kiekvienas atsakymas tame teste buvo vertas aukščiausio vertinimo. Jau atlikdama testą suvokiau, kad esu tarsi vanduo, kuris yra pilstomas iš vieno indo į kitą, ir kiekvieną kartą man atsidūrus vis kitur aš vėl turiu taikytis. Ir po velniais mane užkniso tai!!!! Kodėl kiekvieną kart AŠ turiu taikytis prie kitų!!? Kodėl negali kiti bent pabandyt prisitaikyt prie manęs? Neatsimenu nei vienos gyvos būtybės, kuri būtų bent pabandžiusi prisitaikyt prie manęs. Kiek laiko jau turiu šiokį tokį savo supratimą apie save, savo gyvenimą ir viską kas jame vyksta, tiek laiko aš taikaus prie kitų, tiek laiko aplinkinių manipuliacijos veikiama aš pasiduodu impulsams, tiek laiko aš girdžiu vien tik priekaištus, kurie kiekvieną kartą panašėja į pasakymą "Verčiau neegzistuotum!", tiek laiko beveik nebuvau laiminga ir nesu dabar.

Klasė - tai žmonės, kurie patys pirmi galėjo tave matyti tokį, koks esi arba galėjo pasidaryti tave tokį, kokį nori matyti.
Deja tai aš supratau per vėlai. Dabar man žiauriai reikia gailėtis. Ir aš gailiuosi. Gailiuosi, kad nesugebėjau tinkamu laiku būti stipri, gailiuosi, kad nemokėjau valdyti savo emocijų, gailiuosi, kad per jas nukentėdavau ir kaskart vis labiau, gailiuosi, kad per savo tą asilišką užsispyrimą, charakterį, vėliau tapau savo pačios skydo, atsargumo, baimės būti dar kartą įskaudinta įkaitė, kalinė.
Tiek kartų kentėjusi daugiau nebenoriu. Nebenoriu dar kartą likti durnes vietoje, nebenoriu dar kartą pasijausti tarsi marionetė, kurios virveles tampo bet kas, kas tik nori, nebenoriu dar kartą pajausti Įskaudinimo jausmo. Nebenoriu...

Kaip reikia gyventi tokį gyvenimą? Prašau, maldauju, tik nesakykit, kad man reikia keistis. Tai tiesiog neįmanoma.

Verčiau pasakytumėt, kaip reikia išlikti savimi prie žmonių, kurie nenori tavęs matyti tokio, koks esi? Prie žmonių, kurie nori kiekvieną kartą pažvelgia į tave matyti savo tavęs susikurtą idealą? Prie žmonių, kurie taip ir laukia, kada gi pagaliau tu pradėsi tekėti jų upės vandenyje?
Sakoma "niekada nesakyk niekada" jei taip, tai "niekada nesakyk visada".
Du teiginiai, kuriuos aš dažniausiai laužau, nors pati bandau įtikinti kitus bent jau iš dalies elgtis pagal pasakymus...

Atleisk Pasauli, kad egzistuoju. Atleisk, kad esu tau didžiausias Stabdis.
Atleisk...