Ilgesys mane žudo...

Praėjo tik para laiko, o aš jau jaučiu, kaip mane ima graužti ilgesys. Tas pats ilgesys, kuris mane "ėda" kaskart man nebūnant Jonišky. Merginos jau visą tai spėju mintinai moka. Bet ką padarysi, kad man toks noras išreikšt tą savo nelaimingą gyvenimėlį...
Džiaugiuosi šiandien tik dėl vieno, kad buvo gana lengva pirma diena mokykloje po atostogų. Tik dėl to aš dar nevisiškai paskendau liūdesį...
Daugiau šiandien manyje tik sumaištis.

Kaip vis dėlto yra sunku prisiversti tikėti kai kuriais žmonėmis. Rodos na tikrai žmogus tiesą sako, bet galvoje mintys priešiškos - " Netikėk! Meluoja! Nesąmonė! Juk pati kuo puikiausiai žinai, kad taip nėra! "... Na... Ir kaip reikia jaustis, kai šitaip kiekvieną mielą kartą, kai išgirstu vieną kitą gerą žodį. Kiekvieną mielą kartą aš pykstuos pati su savim, o vėliau pradedu kaip pašėlus pykti pati ant savęs.

Ką tik. Visai netyčia portale one.lt pamačiau vienos pažįstamos - su kuria jau tikrai labai seniai matėmės - nuotrauką. Na nuotrauka, kaip nuotrauka. Kaip ir nieko ypatingo. Tačiau mano dėmesį labiau patraukė, tai, kas buvo antrame plane - mano buvęs kiemas. Kiemas, kuriame turėjau draugų. Kiemas, kuriame būdavom iki iš naktų vasariškais vakarais. Kiemas, kuriame buvo liejamos džiaugsmo, liūdesio, ilgesio, pykčio, juoko, meilės ašaros. Kiemas, kuriame aš buvau laiminga. Kiemas, kuriame aš buvau radusi savo vietą.

Sorry, nebegaliu rašyt. Prisiminimai užplūdo.