Per daug noriu iš gyvenimo.

Ir jau ne pirmą kartą pastebiu tai. Prisimąstau visko, kaip pavyzdžiui šiandien susigalvojau, kad noriu išmokt Parkūro ir būt treisere (treiseris – žmogus atveriantis naujus kelius), bet man tai neįmanoma. Aš per daug visko bijau, kad galėčiau bandyt sienom, turėklais laipiot. Dar be šito, tai man nėra kur laipiot ir nėra kas mane mokintų, na gal ir yra kur nors būrelis ar kažkas panašaus, kur galėčiau eit mokintis, bet man yra viena labai didelė problema. Net jei ir įvyktų stebuklas ir aš susirasčiau tuos treiserius, tai vis tiek greit viską mesčiau, nes man tektų ten eit ir užsiiminėt tuo vienai, ta prasme, kad eičiau į užsėmimus, treniruočiausi pradžioj viena, gal vėliau įsitrinčiau prie treiserių ar panašiai, tačiau aš tiesiog nenoriu tuo užsiiminėti viena pati.

Galėčiau daug ką lankyt, bet nenoriu, nes pirma - nuo pat mažens man buvo kalama į galvą, kad aš nieko nesugebu ir taip toliau, ir antra - dėl to, kad aš beveik visur viena, nenoriu eit į kokius užsėmimus, nes vėlgi būsiu viena. Nors gal visgi tiksliau būtų pasakyti, kas aš ne viena, bet vieniša... Juk negaliu sakyt, kad visą dieną išbuvus mokykloje tarp kokio tūkstančio žmonių buvau viena, aš tiesiog buvau vieniša, taip tiksliau būtų. Mokykloje nors ir būnu ne viena, bet visada jaučiuosi vieniša, nebeturiu tokių draugių, net draugėmis nebepavadinčiau, bendraklasių su kuriomis galėčiau pakalbėti, kaip su Pancėm nuvažiavus į Joniškį. Bet dėl nutrukimo nuo klasės esu pati kalta. Pati pradėjau atitrukinėti nuo klasės jau praeitų mokslo metų pabaigoje. Vasara visur važinėjau, grįžusi rugsėjo pirmą pamačiau daug visokių pasikeitimų tarp bendraklasių tarpusavio santykių bei daug viso kito. Pasijutau tarsi iš Mėnulio iškritus. Neatpažinau savo klasės. Visi pasikeitė ir iš mano pozicijos ne į gerąją pusę. Bet čia tik mano nuomonė.
Ką tik sumąsčiau ir trečią priežastį - dabar, kai beveik nieko nelankau, neskaitant švedų kalbos būrelio bei Psichologijos, mane mama vis dažniau užsipuola, kad "nieko neveikiu, niekur neeinu, tik sėdžiu namie tarp keturių sienų" ir todėl pamažu ji ima ėsti man nervus, nes kalus pati man, kad nieko nesugebu, dabar pati bando mane priversti lankyti kažkokį tai būrelį.
Visąlaik žavėjausi ir tebesižaviu kovų menais, ir visada norėjau lankyti karate, nors ir kaip absurdiškai skamba. Kažkada pasakiau tai mamai, tai ji tik pasakė, kad "nueisiu, mane ten suspardys ir visa sudaužyta niekur daugiau nebeeisiu". Nežinau. Gali būti, jog ji teisi, bet nepabandžius nesužinosi. Bet geriau mesiu aš šitą mintį, kaip ir šiandieninę užgaidą išmokt parkūrą ir toliau gyvensiu klausydamasi, kokia aš netikėlė.

Beje, ryt nutariau į Psichologiją neeiti. Tegu Chebra žaidžia be manęs "Slaptą draugą"...