Beveik Marionetė.

Koks jausmas kai mažai trūksta iki to, kai pradės tave tampyti už virvučių? Aišku kaip dieną, kad nekoks. O koks jausmas kai visąlaik turi taikytis prie aplinkinių ir apskritai prie aplinkos? Spėju, kad nekoks ir taip pat spėju, kad dabar jums tikriausiai kilo mintis koks žmogus galėtų taikytis prie aplinkinių tarsi kokia besivystanti ląstelė? Nežinau žinot jūs ar ne, bet aš jus galiu patikinti, kad aš vieną žmogų tikrai žinau. Jau tikriausiai nuspėjat kas tai galėtų būti? Taip. Tai vėlgi Aš. Aš ta pati nelaiminga, pesimistiškoji, melancholiškoji, gyvenimu nusivylusi, kaukėtoji, besitaikančioji paauglė.

Praeitą savaitę per psichologiją kalbėjome apie stresą bei atlikome vieną testą, kuris turėjo parodyti mūsų "Streso lygį" ar kažką panašaus. Gerai nebepamenu. Kiek atsimenu, tai vidutinis moters stresas yra kažkur apie 4,7 nebežinau ko. Vyrų - 4,5. Visų mano kolegų vidurkiai buvo kažkur tarp 5-9, kai tuo tarpu mano - 16. Iš keturių klausimų surinkau max'imumą. Tai blogai. Net labai. Kai viena kolegė, kuri yra ir mano bendraklasė, paklausė manęs kaip aš galėjau surinkti tiek taškų, atsakiau, kad viskas taip ir yra, kaip ten. Tada ji vėl tarsi perklausė - argi tikrai jau taip nepasitikiu savimi ir negi tikrai daug kas priklauso ne nuo manęs. Iš manęs ji sulaukė teigiamo atsakymo. Tai sukėlė nuostabą ne tik jai, bet ir kitoms kolegoms bei koleginui ;D ( mat praeitą savaitę mūsų buvo labai mažai ir mes visi buvom iš tos pačios klasės ). Jau kai pasakiau, kad surinkau 16, iš jų reakcijos laisvai galėjau suprasti, kad jiems tai tiesiog nesuvokiama...
Bet, kad kiekvienas atsakymas tame teste buvo vertas aukščiausio vertinimo. Jau atlikdama testą suvokiau, kad esu tarsi vanduo, kuris yra pilstomas iš vieno indo į kitą, ir kiekvieną kartą man atsidūrus vis kitur aš vėl turiu taikytis. Ir po velniais mane užkniso tai!!!! Kodėl kiekvieną kart AŠ turiu taikytis prie kitų!!? Kodėl negali kiti bent pabandyt prisitaikyt prie manęs? Neatsimenu nei vienos gyvos būtybės, kuri būtų bent pabandžiusi prisitaikyt prie manęs. Kiek laiko jau turiu šiokį tokį savo supratimą apie save, savo gyvenimą ir viską kas jame vyksta, tiek laiko aš taikaus prie kitų, tiek laiko aplinkinių manipuliacijos veikiama aš pasiduodu impulsams, tiek laiko aš girdžiu vien tik priekaištus, kurie kiekvieną kartą panašėja į pasakymą "Verčiau neegzistuotum!", tiek laiko beveik nebuvau laiminga ir nesu dabar.

Klasė - tai žmonės, kurie patys pirmi galėjo tave matyti tokį, koks esi arba galėjo pasidaryti tave tokį, kokį nori matyti.
Deja tai aš supratau per vėlai. Dabar man žiauriai reikia gailėtis. Ir aš gailiuosi. Gailiuosi, kad nesugebėjau tinkamu laiku būti stipri, gailiuosi, kad nemokėjau valdyti savo emocijų, gailiuosi, kad per jas nukentėdavau ir kaskart vis labiau, gailiuosi, kad per savo tą asilišką užsispyrimą, charakterį, vėliau tapau savo pačios skydo, atsargumo, baimės būti dar kartą įskaudinta įkaitė, kalinė.
Tiek kartų kentėjusi daugiau nebenoriu. Nebenoriu dar kartą likti durnes vietoje, nebenoriu dar kartą pasijausti tarsi marionetė, kurios virveles tampo bet kas, kas tik nori, nebenoriu dar kartą pajausti Įskaudinimo jausmo. Nebenoriu...

Kaip reikia gyventi tokį gyvenimą? Prašau, maldauju, tik nesakykit, kad man reikia keistis. Tai tiesiog neįmanoma.

Verčiau pasakytumėt, kaip reikia išlikti savimi prie žmonių, kurie nenori tavęs matyti tokio, koks esi? Prie žmonių, kurie nori kiekvieną kartą pažvelgia į tave matyti savo tavęs susikurtą idealą? Prie žmonių, kurie taip ir laukia, kada gi pagaliau tu pradėsi tekėti jų upės vandenyje?
Sakoma "niekada nesakyk niekada" jei taip, tai "niekada nesakyk visada".
Du teiginiai, kuriuos aš dažniausiai laužau, nors pati bandau įtikinti kitus bent jau iš dalies elgtis pagal pasakymus...

Atleisk Pasauli, kad egzistuoju. Atleisk, kad esu tau didžiausias Stabdis.
Atleisk...

Kaukės.

Jums tikriausiai įdomu kodėl pasirinkau tokį šiandienos pavadinimą? Na greit viską paaiškinsiu. Kaip sakoma - neužskubėkim įvykiams už akių. Taigi. Šiandien, gal ir anksčiau, pastebėjau kokias Kaukes turi žmonės. Šiaip konkrečiau būtų pasakyti dviveidžiai žmonės turi tų kaukių. Tokie žmonės dažniausiai būna tipiškai banalūs. Prie vienų akių Jie gerinas, o prie kitų - na taip liaudiškai tariant - varo. Tokie žmonės mane labiausiai erzina, ir kas keisčiausia, kad aplink mane, kas labiausiai liūdina, tokių dviveidžių labai daug, net sakyčiau, kad per daug. Bet ką padarysi, kad toks jau tas Pasaulis, kaip sakoma - visokių Žemei reikia.
Manau, kad ir kai kurie kiti žmonės taip pat turi tų Kaukių, tik jos kitaip pasireiškia. Jokio kitokio konkretesnio pavyzdžio nežinau, tad manau tinkamiausias pavyzdys bučiau aš pati. Taigi. Save kaip pavyzdį imu todėl, kad geriausiai mokėsiu paaiškint ką turiu omenyje. Pradėsiu tipišku, kiek banaliu sakiniu. Aš tų Kaukių turiu daug, nors ir skamba labai abstrakčiai, tačiau tiksliai negaliu pasakyti, nes tos Kaukės yra ypač priklausomos nuo, šiuo atveju, mano nuotaikos. Mat kiekvieną nuotaiką jau turi savo tą Kaukę, o jei dar prie atitinkamų žmonių turėsi atitinkamas Kaukes, tai vėlgi daug kas priklauso nuo aplinkybių: aplinkos, aplinkinių bei žinoma tavęs paties. Taip yra man. Kartais net pykstu ant savęs, kad nesugebu prie tam tikros aplinkos ant Liūdesio, Pykčio ar Kitos Kaukės, užsidėti tą Neutralumo, arba liaudiškai sakant - "Man dzin" Kaukės. Tiesiog kartais, net ne kartais, o dažniausiai per tą savo nemokėjimą nuslėpti ir taip jau esamų Kaukių, susilaukiu prastų atsiliepimų apie save tiesiai į akis. Nors ir bandau sudaryti įspūdį, kad man "dzin", tačiau pati žinodama, kad man tikrai ne dzin labai sumautai jaučiuosi, ir kad ir kiek kartų bandžiau save įtikinti, kad "neimčiau taip giliai į širdį bei galvą visko" yra labai sudėtinga tai padaryti, tuo labiau kai esu melancholikė. Kartais atrodo, jog geriau būtų gal pabandyti keistis ar bandyt pereit į kitą mokyklą. Jaučiu, kad klasė ir be manęs gerai išsiverstų ;D... Bet kai porą kartų pabandžius pasikeisti man nieko nesigavo, tai mintis pakeisti mokyklą man atrodo gana nesunkiai įgyvendinama. Tačiau čia vėl atsiranda problemos: baimė, kad nepritapsiu, kažkokia tai "Kitų žmonių baimė" ir dar krūva kitų...

Kur pašnekovas kai jo reikia?

Duokit man bet kokį žmogų, nors ir iš medžio iškritusį! Nebegaliu nu! Kaip norįs pašnekėt su kuom nors. Bet kuo. Taip noriu daaauuug šnekėt, o po to iiilgaaaii klausytis... Kas man? Gal pirmieji depresijos požymiai? Na ne. Man vis dar rūpi šis bei tas. Tad čia ne depresija. Tai kas gi tada? Nejau čia tik labai stiprus noras pakalbėti su kuo nors? O gal šitame yra kas nors giliau? Ai. Nerūpi man tai...

Kaip reikia per penkias dienas nenusimokyti, susiplanuoti viską taip, kad nieko nebeliktų atostogoms ir, kad penktadienį iškart po pamokų ramia sąžine bei širdim galėčiau išvažiuoti į tą menkutį, bet kartu ir didelį Mano Rojaus Kampelį...?... M? Spėju niekas nežinot..? O jei ir žinot, tai nesakykit. Verčiau vėl stresuosiu, negu, kad eilinį kartą pasinaudosiu kažkieno kito metodais. Kaip jau minėjau kažkurioje dienoje, tai vėl pasikartosiu, kad man labai stinga originalumo, jo tiesiog milžiniškas trūkumas mano galvoje...

Ir ką aš sau galvojau? Nebeatsimenu. Net nebežinau... Iškrėčiau didžiausią kvailystę dar kartą... Žinoma ne pirmas kartas, bet nu ką padarysi, kad tokia kvaila esu... #Snukiai atsidūstu# Neįsivaizduoju kaip šįkart reiks išsisukti. "Nėra padeties be išeities", bet kartais tą išeitį pamatau per vėlai ir tada jau mažai ką begaliu pakeist... Smagu ką?

" - Na gi, sveikinu dar kartą, Gerbiamasis!- su didžiausia ironija "suulba" Pasąmonė Protui.
- Dėkui!- su tokia pat, gal net didesne ironija atsako Protas.
- Ir ką gi dabar darysi?- bando galutinai suerzinti Protą Pasąmonė.
- Eisiu pas Kantrybę. Vėliau pas Ramybę, Emociją ir galiausiai pasistengsiu užsukti pas Širdį - rimtam pokalbiui.- Gana ramiai bei užtikrintai pakalbėjęs ne tik pasijuto geriau pats, bet dar ir Pasąmonei davė gerą dozę nuostabos."

Keistai jaučiuos.

Šiandien esu keistos savijautos. Skrandį skauda, šonus skauda, dar tikriausiai temperatūros turėjau, gal dar ir tebeturiu, bet tai dabar nesvarbu. Svarbu tai, ką aš noriu parašyti. Tai vat. Oras šiandien tikrai buvo Pavasariškas ir man be abejo itin patiko dangus, toks melsvas su " Baltais grietininiais debesėliais " mmm... Skanu ;D.
Keista. Nebežinau, tiksliau nebenoriu dar ką nors rašyti, nes nesinori perteikti čia savo prastos savijautos.

" - Na gal pagaliau susirgs JI,- garsiai mąstė Protas, kai tuo metu Pasąmonė panikavo:
- Ką reiškia pagaliau!?! Jei JI susirgs tai bus gerai tik Tau ir JAI, o ne MAAN!- vos isteriškai nesukėlė scenos Pasąmonė."

Argi jau taip sunku yra gyventi?

Taip! Taip manau aš. Kaip jūs manote gerbiamieji nežinau. Nors tikriausiai norėčiau sužinoti.

Po teisybei net nežinau ką šiandien reiktų man rašyti. Mintys, kurios prieš tai gana sėkmingai buvo mano galvoje kažkaip tai dingo ir aš kaip ir pasimečiau. Bet vieną dalyką, nors gal tiksliau būtų pasakyti, porą dalykų, aš visgi pasakysiu, tiksliau - parašysiu.
Tai gal pradėsiu nuo to, kad kaip ir kiekvieną trečiadienį, po psichologijos buvau trumpam laiko tarpui pasijutusi geriau... Nors šiandien mūsų - "psichologų" ir buvo žymiai mažiau, bet viskas buvo OK. Kalbėjome pagrinde apie stresą, bet man labiausiai įsiminė tie mokytojos pasakymai apie pasitikėjimą savimi. Ji sakė, kad norint įgauti to tokio pasitikėjimo savimi reikia pirmiausia gebėti įžvelgti savyje pliusus, atrasti tas gerąsias savo savybes. Kas man asmeniškai labai prastai sekasi, dėl tam tikrų priežasčių...
Kitas dalykas tai tikriausiai būtų tas, kad sugalvojau ( šiaip jau vakar ) pasidaryti tokią "Minčių knygelę" ( kurią jau šiaip sumąsčiau užsivesti po filmo "A Walk To Remember" ), į kurią galėčiau užsirašyti ar tai savo ar kitų žmonių mintis, patikusių dainų tekstų žodžius ( ir tos mintys spėju bus daugiausiai kitų žmonių, nes man labai prastai sekasi sugalvoti ką nors originalaus ) ...

" - Psichologija šiaip jau JAI tikrai į naudą. Kaip manai?- teiraujasi Protas Pasąmonės.
- Na, dėl savo pačios gerovės šį kartą, bet TIK šį kartą, pritarsiu Tau.- atsakė ji.
- Dieve, net akimirkos negali pabūti ne savanaude!- riktelėjo Protas ir šiek tiek supykęs ant Pasąmonės nulindo į savo kampą, tai nespėjus net atsikirsti."

" A Walk To Remember -

- Skubėk mylėti " - kinas, palikęs man neišdildomiausią įspūdį. Nors tai viso labo tėra tik kinas, tačiau jis parodė, kad labai norint galima atrasti ir tą paprastumą, ir visą tą gėrį jame, kad žmogus tikrai gali pasiaukoti dėl meilės kitam žmogui. Manau, kad jeigu žmonės, ar bent jau įsimylėję paaugliai, pagalvoję apie tą paprastumą ir šiais laikais sugebėtų jį rasti. " A Walk To Remember " privertė mane susimąstyti apie tai, kad šiais laikais nebeliko tos tokios paprastos draugystės, romantikos ar meilės. Kai kine vaikinas paprašo savo merginos, kad ši surastų vieną žvaigždę danguje, kurią jis pavadino jos vardu, tą akimirką man galvoje sukosi tik viena mintis - " Kaip romantiška ". Po kino mano mintys buvo tik apie jį. Kurį laiką negalėjau susikaupti, nes galvojau tik apie " Skubėk mylėti ". Net dabar aš nesugebu atitraukti savo minčių nuo jo, taip, kad galėčiau jas išdėlioti į sakinius ir parašyti. Labai sunku kai nori parašyti vieną, o galvoji jau apie kitą. Aš dabar taip ir jaučiuosi. Tad, kad jau prakalbau apie kiną, tai tikriausiai nebesutvardysiu savo minčių ir rėžiu, kad aktorius, Shane'nas West'as, vaidinęs Landon'ą Carter'į yra tikras G R A Ž U O L I S , tikras Nainis, Sexas, koks tik norit GROOŽIS...

" Pirmą kartą per šitiek laiko pagaliau prabilo ir Emocija:
- Ak, kaip būtų mielą, jei taip vaikinai elgtųsi ir dabar. Nemanai taip, Pasąmone?
- Mhmm...- užsisvajojusi paskubėjo atsakyti ji, tačiau greit susigriebusi, nutaisė neabejingai šaltą toną ir rėžė,- ne, nemanau!
- Nes nežinai koks tai jausmas - mylėti kažką daugiau, ne vien tik savo egoizmą.- pašiepė Protas Pasąmonę.
- Proti!- sušnibždėjo Emocija, priversdama jį nutilti.
- Sorry,- teišlemeno Protas, iškart po to norėjo atsiprašyti Pasąmonės, bet ši jau buvo dingusi be garso..."

Does anyone know how to disappear?

Gal žino kas nors kaip reikia išnykti? ... Taip?! Ne?! ... Jei kas žinot, tai maldauju praneškit...

Šiandien buvo nuostabi diena. Saulė švietė nuo pat ryto, dangus buvo neįkainojamo žydrumo, o debesys atrodė kaip iš plaktos grietinėlės supurkšti ;D mmm.... Kaip skaniai atrodė ;P ;D. Nors po teisybei, nelabai didelė gerbėja esu plaktos grietinėlės ;D. Bet debesys tikrai įstabūs buvo. Kadangi mane visada traukė dangus, jo platybės, tas nepakartojamas mėlynumas, tie sniego baltumo debesų kalnai. Ak! Nebegaliu! Taip noriu vasaros ir to vasariško, nežemiško dangaus, kad nežinau, kaip reikia ištverti iki jos! Noriu žalumos, noriu mėlynumo, noriu saulės, noriu šilumos, noriu! Noriu! Nooriuu!!! Et... Tos visos kalbos apie vasarą ir dangų man įvarys depresiją... Neįsivaizduoju, kokios jėgos veikiama aš dar iki šiol neišprotėjau... Kad ir kas tai būtų, tegu pasistengia mane išlaikyti iki vasaros atostogų pilno proto ;D. Ech, einu suvalgysiu vynuogių, gal jausiu mažesnį nusivylimą ;D.

" Ir visgi Pasąmonė negalėjo ištverti dar vienos dienos nepratarus nė žodžio:
- Tikiuos JI nepalūš bent jau iki Velykų...- nerimaujančiu balsu kalbėjo ši.
- O ko Tau taip staiga parūpo tai?- įtariai paklausė Protas.
- Na kaip tai ko!- piktinosi Pasąmonė,- jei JI palūš, tai reiškias aš gyvensiu Pamišusios galvoje! Kaip tada turės rimtai žiūrėti Kiti į mane?... Ak!...- susigraudinusi pralemeno ji. Tuo tarpu Protas visiškai nesirūpino ir kuo ramiausiai atsakė:
- Na jei JI ir palūš, tai aš gausiu nemokamas, bet nesibaigiančias atostogas. O tai gana neblogai.- nors ir nesibaimino Protas, bet šiokį tokį nerimą jo kalboje Pasąmonė įžvelgė."

Mhm... Jo...

Mhm... Tikriausiai neperprasiu gyvenimo. Niekaip nesuprantu, kodėl man nutinka kai kurie dalykai. Suprantu, kad ne visiems atsitinka taip pat, bet tiesiog nesuvokiu, kodėl man būna tokie, kaip čia pasakius, keisti gal, ( pavadinsiu tai "nuotykiais" ) na tokie va "nuotykiai". Kartais net pabosta, kai panašiai nutinka vėl ir vėl. Bet kartais kai kurie net nustebina. Kodėl šiandien rašau apie tai? Atsakymas paprastas - vienas iš tokių "nuotykių" kaip tik nutiko man dabar. Nors dar neviskas aišku iki galo, bet manau, kad greit bus aiškiau... Nors ką gali žinot, gal bus tik dar painiau...

Gyvenimas

Gyvenimas tarsi rožė - pražysta, nuvysta, bet visą laiką išlieka su spygliais. Pasirinkau tokį gyvenimo palyginimą, nes jis man yra labiausiai tinkantis. Mano gyvenimas tik įpusėjo savo "žydėjimą", tačiau jo spygliai darosi vis didesni ir stipresni ir kiekvieną dieną atsiranda dar keletas. Dabar tikriausiai manote, kad esu totaliai nusivylusi gyvenimu ir didžiausia pesimistė. Taip ir yra. Gyvenu taip, jog pesimizmo negaliu išvengti. Aišku kaip dieną, kad dėl tokio mano požiūrio dažnai kyla konfliktų, o ypač su mama. Ji kiek kartų man liepė keistis,bet aš kaip nesikeičiu taip ir nesikeičiu. Per etiką mum sakė, kad žmogus negali pasikeisti, o tik dėl meilės jis gali pasiaukoti. Aš neturiu tokio žmogaus, dėl kurio galėčiau aukotis, todėl ir nesikeičiu. Gaila, kad mama to nesupranta, nors jai tai ir sakiau. Tai kaip tada man reikia elgtis?... Neįsivaizduoju...

" - Nieko gero.
- Tai jau tikrai.- pritarė Pasąmonė Protui."

Vakarykšte tema - " Kelias į ramybę -

- MANDALA."- tai simetriškas piešinys, kurį spalvinant galima atsipalaiduoti. Žinoma pirma mintis buvo ta, kad nieko aš čia neatsipalaiduosiu, o tik dar labiau susinervinsiu. Tačiau aš klydau. Mandalą spalvinau per etiką, kaip ir kiti klasėje, ir galiu ramiai, tvirtai sakyti, jog tikrai nusiraminau bespalvindama. Per etiką dar taip pat mokytoja ( kuri yra pati geriausia mokytoja, iš visų man dėstančių ;D ) paaiškino spalvų reikšmes. Buvo gana įdomu, sužinoti jų reikšmes. Keista, bet kažkodėl daugiau apie nieką nenoriu rašyti. Matyt viskas ką norėjau pasakyti tai ir tebuvo.

" - Žinok ir man jau neramu darosi...- prabilo Protas, nutraukdamas įsigalėjusią tylą... Bet Pasąmonė jam neatsakė."

P.S. čia vakar dienos pranešimas, nes vakar streikavo blogas.

Tai kaip?

Visą vakarą mintys pynėsi ir liejosi, šiandieninei dienoraščio temai, kurią dabar aš jau pamiršau, kaip ir visas mintis, nes man labai nesėkmingai sekasi vykdyti savo per etiką duotą priesaiką - vengti konfliktų, mat susiginčijau su Toma. Man dabar nuotaikos visai nėra, nes visą dieną kūriau ką rašysiu apie šiandien į blogą, o čia dabar, kad nori tau kivirčas. Tai netik mintys dingo, bet apskritai net nežinau kokia jėga prisiverčiau rašyti. Bet vis tiek stengsiuos bent ką nors prisiminti. Taigi, gal pradėsiu nuo to, kad šiandien ( kaip ir kaskart ) man labai patiko Psichologijoje. Tenai jaučiuosi visai kitaip, panašiai taip, kai būnu Joniškyje ( o tai labai gerai ;D ). Bet šiandien, kas mane šiek tiek sutrikdė, buvo tai, kad, na aš tiesą sakant nesu pratusi atsisveikinant apsikabinti ( nebent su Agne, Toma ar Vika ), o šiandieną pasitaikė, taip, kad su keletu kolegų teko ir apsikabinti atsisveikinant ;D. Man, kai tai dar nėra įprasta, tai pirma kažkaip gal net nejauku buvo, nes ( pasikartosiu ) AŠ NEPRATUS ;D;D, tačiau manau, kad jei dar kada bent porą kartų teks taip atsisveikint, tai GAL IR priprasiu ;D. O šiaip tai daugiau kaip ir nieko.

" - Klausyk,- prabilo Pasąmonė netikėtai,- jaučiu, kad kažkas ČIA ne taip.
- Vienintelis dalykas, kuris ČIA ne taip, tai yra tas, jog tu nerėki ant manęs,- šmaikštavo Protas. Bet Pasąmonei ne tai dabar rūpėjo:
- Ne... Man atrodo, kad kažkas ne taip su JA.- kiek patylėjusi tęsė,- klausyk, gal pasikviečiam Širdį,- svarstė Pasąmonė, kol Protas be žado laukė ką dar ji pasakys,- tikiu, kad Ji tikrai žino kas ČIA darosi.
- Manai jau taip rimta?
- Nežinau...- teištarė Pasąmonė ir susimąsčiusi nutilo."

Aš pasimetus...

Aš pasimetus ir nelabai suprantu kodėl.

Na ką čia bepridursi.

Ir tikrai pavadinimas viską pasako. Stebiuosi pati, kaip šiandien kažkodėl, nors pala, ne. Ne kažkodėl, žinau kodėl, bet greičiausiai nepasakysiu, nuotaikos nėra rašyt. Na, kad šiaip diena šiandien kvailoka tokia. Pirma diena po atostogų, bendraklasių reakcijos mane išvydus, pirmą pamoką rašytas lietuvių kontrolinis ir susimautas... Dar po paskutinių vakarykščių nutikimų galva kažkaip neblaiviai ( tik nepamanykit, kad alkoholi vartojau, tikrai ne xD ) mąsto. Nežinau.

" Berikiuodamas mintis Protas užstrigo prie vienos, tad nusprendė paklausti Pasąmonės patarimo:
- Ei! Klausyk, o "Keista" dėti į "Komplimentų" skyrių?!- toks klausimas išmušė šiek tiek Pasąmonę iš vėžių, bet greitai susigriebusi šūktelėjo Protui:
- Palik prie "Neaiškių", vėliau pažiūrėsiu ką daryti.
- OK!- dar riktelėjo Protas, kad žinotų Pasąmonė, jog ją išgirdo."

Pagaliau aš vėl čia!

Dievulėliau kaip senai aš rašiau į Žirafraštį... Rodos praėjo visa amžinybė. Dieve tiek visko daug reikia parašyti, o tiek mažai laiko! Net nežinau nuo ko pradėti, mintys apie kiekvieną dieną sukasi galvoje ir maišosi! Ten jau tuoj bus Chaosas! Na, bet vis tiek pasistengsiu, kaip įmanoma nuosekliau viską išdėstyti. Taigi tikriausiai pradėsiu nuo to, jog kovo 11-tą dieną atvykau į Joniškį. Vakare ėjome į - juos juoksitės,bet tai gryniausia tiesa - ėjome į nemokamą "El Fuego" koncertą ;D;D... Žinau, kad kvaila, bet šiaip visai nieko buvo, kai beveik visą koncertą kaliau mintinai telefono numerį ;D. Tą patį vakarą Agnei vos neteko "pasiplaukiojimas namo". Galvojate kas galėjo nutikti, tai aš jums pasakysiu. Beeinant iš koncerto, dar ne per toliausiai nuo Kultūros namų ji vargšelė užmynė ant šulinėlio dangčio ir vos nenugarmėjo žemyn ( kodėl neaiškinsiu, tegu tai lieka paslaptį ;P ;D ), bet dėl savo greitos reakcijos ir šiek tiek manosios ji liko sveika ir tik su įdomiais įspūdžiais ir purvinu batu ;D. Visą kelią eidamos namo juokais lūžome, tačiau grįžus į namus visi juokai staiga išgaravo, nes susimąstėme, kad nieko juokingo nebūtų buvę, jei būtų ji tenai įkritus. Bet žinoma dabar tai prisiminus dar ir kaip juokas suima ;D. Kovo 12-tą dieną vyko didieji MANO pokyčiai. Na bent jau dalis jų. Pagal planą tądien turėjau nusikirpti bei nusidažyti plaukus, BET dėl, kai kurių aplinkybių plaukų nenusikirpau, o tik nusidažiau. Prireikė dviejų dažymų, kol iš blondinės, po to ryžos, patapau tamsi, galima sakyti ugninė mergina ;D. Šiaip apskritai jei ne Toma, tai būčiau išvis buvus ta pati nuobodi blondė. Dėkiz Tau Toma dar kartą už viską ;)* <3 ! Taigi, po dažymų negalėjau nei aš, nei merginos atsižiūrėti mano naujos išvaizdos. Deja gailiuosi, kad dažai nuplaunami ir as greit vėl būsiu šviesiaplaukė, mat jei būčiau žinojusi,kad naujoji spalva bus tokia graži ir tinkanti man, tai tikrai būčiau dažiusi su nenuplaunamais ar bent jau ilgiau išsilaikančiais dažais. Bet pala! Prisiminiau, jog dar liko truputį dažų. Kaip nuskilo! Galėsiu paryškinti spalvą kai ši ims blukti ;D. Tiesa, kas dar man tą dieną patiko, tai, kad beveik visą naktį nemiegojau, nes turėjau gerą pašnekovą ir buvo visai nieko taip su kažkuo pakalbėti ;D;D. Kovo 13-tą dieną pabudau, kaip "ugninė mergina" ;D buvo gana keista žiūrėti į veidrodį ir matyti save tokia. Na, bet greit pripratau prie naujos išvaizdos. Vakarop prasidėjo sumaištis. Pradėjome ruoštis į diskoteką. Besiruošiant kokius šešis gal septynis kartus nežinojome ar reikia ar nereikia ruoštis, nes iš kelių šaltinių buvome gavusios informacijos, kad dyskano tai bus tai nebus. Galiausiai nusprendėme nueiti ir pačios įsitikinti yra dyskė ar ne. Deja mūsų visų nusivylimui jos nebuvo. Tai ką. Nužingsniavome į "Maximą". Nusipirkome spragėsių, gėrimų ir susirinkome pas Tomą bei Viką namie. Išsikepėm spragėsių, įsijungėm TV, įsitaisėm ir linksminomės taip. Kiek vėliau užsileidom muzikos ir ėmėm kvailioti bei fotkintis. O kaip super buvo ;D ! Kovo 14-tą dieną... Hm... Visą dieną kaip ir nieko nevyko išskyrus vakarą, kada žaidžiau "Monopolį" ir net žaidimui neįpusėjus pasitraukiau iš jo, nes mažai trūko iki bankroto ;D. Na, o šiandieną tai pusdienį buvau nekokios nuotaikos todėl, kad reikėjo palikti tą Rojaus Kampelį žemėje ir grįžti Pragaran, bet ir Čia pastaruoju metu šiokių tokių gerų naujienų yra ;D.

" - Griebk! Gaudyk pasakiau!! Žioplį Tu!!! Žiūrėk ką darai!!!!- griaudėjo Pasąmonė lyg griaustinis ant Proto kol tas visas suplukęs bandė sutramdyti pasipylusias Mintis. Nors ir dirbo išsijuosęs sugebėjo atsikirsti:
- Šiaip jau galėtum man ir padėti užuot kriokusi!! Nors gal geriau rėk rėk, gal balsą prarėksi, tai bent jau nereiks klausytis Tavęs kurį laiką!- stengėsi peršaukti sumaištį Protas. Tuo tarpu įsiutusi Pasąmonė šoko į Minčių vidurį ir mėgino keletą pasibaidžiusių sutramdyti, bet tuo pat metu dar sugebėjo ir Protui atsakymą rėžti:
- Manęs negirdėsi tik savo svajonėse!- riktelėjo ji. Protas net nebeatsakė, buvo patenkintas, kad nebe jam vienam reikia tvarkytis su Mintimis."

Pagaliau!

Na pagaliau atostogos!! Negaliu patikėti, kad pagaliau atostogos! Pagaliau laisvė, pagaliau poilsis, pagaliau permainų metas... Iš odos baigiu išsinerti, kaip noriu kuo greičiau dingt iš Šiaulių į LAISVĘ! Laukiu nesulaukiu kada gi pagaliau susitiksiu su merginom, kada gi pagaliau galėsiu atsipalaiduot ir išsimiegot ;D. Dieve aš tokioje euforijoje,kad net nebegaliu laisvai mąstyti bei rašyti. Tad manau, jog daugiau ir nebesistengsiu čia ką nors išlementi tik nebent dar norėčiau pridurti, kad dėlto,jog būsiu išvykusi, tai neįsivaizduoju kada galėsiu vėl parašyti.

" - YES!!!- vienbalsiai sušuko Protas ir Pasąmonė (tikriausiai pirmą ir paskutinį kartą)."

Mintys...

Šiandien labai, kaip čia pasakius, na įdomi diena. Pradėsiu nuo to, kad šiandien pirmą kartą budėjau ir dar kas gražiausia,kad valgykloj! Jau kaip smagu buvo... Tai... Gal geriau nesigilinsiu daugiau į šią "nuostabią" temą. Dabar norėčiau iš tiesų pereiti prie kito, tiksliau kitų dalykų. Tai pirmiausia manau būtų tai, jog man šiandieninis oras yra itin artimas, jis tarsi atspinti mano nepaaiškinamą nuotaiką, mat šiandien tai lyja, tai sninga, tai šąla tai šyla. Nesuprasi. Lygiai taip pat, kaip ir mano nuotaika - kaitaliojasi kaip jai geriau. Tai čia būtų pirma priežastis. Antra būtų ta, kad nuvažiavusi į sodą su mintimi, jog pamatysiu savo praeitais metais paskutinį kartą matytą bei labiausiai išsiilgtą katiną jo nepamačiau. Labai nuliūdau, nes tikrai labai labai norėjau jį pamatyti. Iš to nusivylimo šaukiau kol buvo vilties, kad jis atsilieps ir ateis, mat dažniausiai kai mes atvažiuojam į sodą jis visada mus išgirsta ir parbėga miauksėdama už dviejų sodų. Tačiau ne šiandien. Na negaliu kaltinti gyvūnėlio, gal jis tiesiog susirado kokią nors jaukią ir šiltą vietelę, ir pučia sau į akį... Tai čia būtų antra priežastis. Trečia būtų ta, kad nuvažiavusi į sodą galėjau ramiai šiek tiek pasivaikščioti po lauką, pakvėpuoti grynu, tikrai grynu oru, truputį pamąstyti, ramiai bevaikščiojant pasiklausyti kaip sniegas girgžda po mano batais, paganyti akis į prietemos panardintą mišką, kitapus griovio, už tvoros, išgirsti lauko tylą, žvilgtelėti į dangų ir pamatyti, koks jis pilkšvas, tarsi murzinas, neseniai iškritęs sniegas... Kai pagaliau vėl atsidūriau automobilyje mano žvilgsnis patapo lyg stiklinis. Aš žvelgiau į kelią ir mačiau tik tamsų ruožą, kurį kartkartėmis apšviesdavo priešais važiuojančių mašinų priekinių lempų šviesos, retkarčiais akys užkliūdavo už kelkraščiuose baltuojančio sniego ar šiaip kas patraukdavo dėmesį. Tokioje, pavadinsiu tai faze - išbuvau tiek, kiek laiko važiavau nuo sodo iki namų. Tiesa. Vienoje sankryžoje, kai stebėjau tą tamsų ruožą, mane patraukė graži, žalia, šviesoforo spalva. Kai pakėliau akis į ją pro pošlapį langą, ji lyg akies mirksnį mane užbūrė. Ta spalva tą akimirką man buvo tokia nepakartojama, kad rodos net dabar akyse stovi tas jos žalumas... Bet visą tą laiką, sode, Hondoje nors ir mąsčiau, tačiau mano mintys buvo padrikos. Tarsi kažką mąstyti bandžiau, tarsi svajoti tarsi dar kažkas turėjo vykti... Bet viena mintis pas mane galvoje skraido jau nuo savaitgalio - tik viena diena liko iki atostogų - iki poilsio, iki laisvės, iki linksmybių, iki permainų, kurių man dabar taip noris. Viena diena iki rojaus žemėje.

" - Nebegaliu!- neištvėręs staiga sušuko Protas, taip išgąsdindamas Pasąmonę:
- Gal jau visai pakvaišai?! Tau ką?! Paskutiniai sveiko proto likučiai užšalo?! Ko čia rėkauji kaip iš beprotnamio pabėgęs?!- aprėkė ji Protą.
- Jei jau bučiau beprotis, tai techniškai Tavęs gerbiamoji čia nebūtų, taip, kad verčiau Jūs pati pirma prieš išpeikdama mane pagalvokite ką sakote.- Visiškai ramiu tonu atsakė jis.- O šaukiu aš, nes nebesitveriu savo kailyje, kai žinau, kad taip ilgai lauktos atostogos tik už vienos dienos. Tik nesakyk, kad Tu jų nelauki,- metė kreivą bei neaiškų žvilgsnį Protas į Pasąmonę.
- Na suprantama, jog laukiu neprasčiau už Tave, bet aš nerėkauju kaip psichė ir negąsdinu pavyzdžiui Tavęs.
- Tau ir žviegti nereikia, kad mane išgąsdintum,- pašaipiai, bet tyliai taria Protas.
- Ką pasakei? Pakartok!- deganti pykčiu sukriokė ji.
- Nieko nieko...- rimtą miną nutaisęs greitai sumurmėjo Protas ir, kad nebespėtų dar ko nors riktelti Pasąmonė paskubomis nukiūtino į savo kertelę."

Kaip malonu.

Pirmiausiai noriu pasveikinti visas moteriškosios giminės atstoves su Mūsų pavasario švente - Kovo 8-ąją.

O dabar eisiu prie reikalo.

1. - vakar dar kartą pamačiau, jog tam nelemtajame (kartais ir lemtajame) jippii.lt yra ir išsilavinusių žmonių.
2. - padariau išvadą, jog labai malonu yra gyventi tada, kai kas kart man prasižiojius lieka kažkas įskaudintas ar nuliūdintas.

Tad šiandien nusprendžiau pasigilinti į antrą punktą. Taigi, kaip ir sakiau labai malonu yra taip gyventi. Ką reikia padaryti žmogui, kuris akimirkos pagautas pasakė kažką, kas galbūt, ne, ne galbūt, o tikrai įžeidė kitą žmogų?... Nereikia būti profesore, kad suprastum, jog kažkas ne taip. Bet kaip reikia viską ištaisyti, kai Tas žmogus tyliai ramiai sėdi ir nieko tau nesako, kad tavo pasakymas jį nuliūdino?... Tada belieka tik įtarti, kad tikrai kažkas ne taip... Man taip ir buvo. Parašiau draugei būdama geros nuotaikos, o ji man atrašė aiškiai supykusi,nes šiaip jau jei žmogui gera nuotaika, tai jis padeda tariamą "smailą". Ji nepadėjo. Pagalvojau, kad gal ne laiku parašiau ar kas nors nutiko. Deja antras variantas buvo teisingas. Tikrai buvo kažkas ne taip. Visą dieną sukau galvą, mąstydama kas galėjo nutikti, tačiau tik vėlai vakare susivokiau kas buvo. Vakare dar kartą įlindusi į blogą paskaitinėjau senus panešimus ir perskaičiusi vieną sustojau. Susimąsčiau, kad tikriausiai Ji bus perskaičiusi tą pranešimą ir supykusi ant manęs dėl to, kad kitą draugę pavadinau geriausia drauge. Bet ką man reikėjo daryti, jei Ji manęs nesuprato, kai visą patenkinta parašiau, kad yra šis bei tas naujo, nes su mama apsikeičiau kambariais ir dabar pagaliau turiu atskirą savo šiokį tokį kampelį?... Tą vakarą Ji manęs nesuprato, o aš niekaip negalėjau suprasti kas čia tokio, jei gyvenant dviejų kambarių bute apsikeiti kambariais su mama, nes tam pačiam bute dėl kai kurių aplinkybių reiks gyvent iki dvyliktos klasės...?... Ką man reikėjo daryti, jei viena draugė manęs nesuprato, o kita net pagyrė, kad "išsikovojau" atskiros erdvės. Antroji kažkodėl suprato, o Pirmoji ne... Kaip man apskritai reikia suprati visą šitą nesąmonę? Ar čia kažkas manyje ne taip, kad akimirkos pagauta pasakiau tai, kas įskaudino mano draugę, ar čia kažkas joje yra?... Ji žino ir kitos žino, kad aš jas myliu kaip drauges, nes kitaip jau nebebus. Juk ir ta pati Trečioji žino, kad myliu ją, net jei mes dažniausiai ir daugiausiai konfliktuojam dėl smulkmenų... Visgi aš neatsipaistau kodėl man taip nutinka? Kodėl dažniausiai per mane kyla visos problemos, kivirčai ir visos kitos nelaimės?...

" - Cha cha! Ot nevykėlis esi!- užriaumojo Pasąmonė ant Proto. Tas vargšelis net neatsikirto... Gal pajuto, kad neverta, o gal tiesiog nenorėjo išgirsti..."

O šiandien aš -

O šiandien aš laiminga. Bent jau iš dalies. Nusipirkau skarą, tokią violetinės, juodos spalvos ir languota jin. Ir dar esu laiminga, nes gavau leidimus keisti įvaizdį ;D. Šios atostogos bus permainų atostogos. Dar tiksliai nesugalvojau ką darysiu, bet pagrindus žinau ;D. Šiandien dar taip pat nesusilaikiau nuo pagundos ir nusipirkau Schogetten šokolado... Mmmm.... Kaip skanu ;P ;D;D....

" - Per visus pokyčius melsiuosi, kad proto daugiau įgytum! O tai man jau atsibodo būt čia protingiausiai!- rėžė kalbą Pasąmonė, bet Protas tik ramiu balsu atsakė:
- O kokia prasmė Tau tada bus mane erzinti, jei aš busiu per protingas ir žinosiu, jog neverta su tavim prasidėt?..M?..
- Na... Bet! Ne, pala...- bandė kažką lementi Pasąmonė, tačiau Proto atsakymas nebuvo toks, kokio ji tikėjosi ir susimąsčiusi nulindo savo kampan..."

Hmm..

Hmm... Įdomu ar man tiktų tamsesnės spalvos plaukai?... Nežinau.. Bet nujaučiu, kad galbūt greit sužinosiu ;P ;D .. Greit, už 4-rių dienų bus papildomos atostogos... Ir aš jau žinau (beveik) ką per jas veiksiu. Aišku, kaip dieną, kad važiuosiu į savo "širdies ir sielos" miestelį - Joniškį. Keista. Nors ir gyvenu visus 15-lika metų Šiauliuose, tačiau tikrus savo namus laikau Joniškiu. Gal dėl to, kad ten paprasčiausiai esu patyrusi daug malonesnių akimirkų nei Šiauliuose. Ten nereik klausytis kokia tu niekam tikus ir pan.. Ten mano draugės, kurios man labai artimos, nes bendraujam nuo mažų dienų. Ten aš praleidžiu geriausias akimirkas ir kiekvieną kartą išvažiuodama, jaučiu, kad išvažiuoju tarsi iš gimtinės. Kas kart man vis sunkiau palikti tą miestelį. Net kai daugelis ir mano, kad ten kaimas, man tai beveik pats didžiausias mano turtas todėl, kad rodos jaučiu, jog Ten Mano Miestas, jog Ten yra tai ko man trūksta būnant Šiauliuose, jog tai neatskiriama dalis mano gyvenimo. Tik deja gaila, kad nebeilgai turėsiu galimybę Ten lankytis. Ne todėl, kad nebegalėčiau aš, bet todėl, kad nebeilgai mano draugės ten bus. Vienai lieka tik metai ir jin jau nespėjus man susivokti, studijuos kur nors. Kitame mieste. Aišku bus vasara, kaip ir visada, tačiau nujaučiu, kad tada jau nebebus taip kaip anksčiau. Žinoma niekas neišlieka taip kaip anksčiau, bet man tik labai norėtųsi, kad ta mūsų draugystė nelabai pasikeistu.. Juk visgi kitai lieka dar du metai, bet jie irgi greit prabėgs.. Ir na ką. Lieka paskutinioji, kuri kaip ir aš dar turi visus ketverius metus, tačiau kokia bus prasmė nuvažiuoti Ten savaitgalį, kai bus likusi tik viena draugė, iš tos nuostabios kompanijos...?... Ak... Kaip aš norėčiau, kad laikams keičiantis bent jau Aš nepasikeisčiau...

" Ir štai, kur buvus, kur nebuvus prašneka Pasąmonė, po dviejų dienų tylėjimo:
- Ir vėl susimąstęs? Na kiek gi galima galvoti apie tą nelemtą ateitį...?... Juk reikia gyvent šiandiena ir nekvaršinti sau galvos kas bus po dviejų, trijų ar penkerių metų...
- Tikriausiai pirmą kartą girdžiu žodžius, sakinius, kuriais Tu mane palaikai...- kiek sumišęs kalba Protas.- Gal tu karščiuoji?- sunerimęs pasiteirauja jis.
- Na ne. O kam klausi? Susirūpinai?- taip pat suglumusi paklausia Pasąmonė.
- Taip. Susirūpinau.- ištaria Protas. Ta akimirka negalinti patikėti Pasąmonė pasisuka i jį ir neaiškiu žvilgsniu stebi.- Susirūpinau, nes Tu pirmą kartą bandai mane prablaškyti. Ir man tai kelia nerimą. Ar tik nerezgi kokio sukto plano?- Nepatikliai paklausia Protas ir debteli įtartinai į Pasąmonę.
- Na, o kaip gi nebandysiu prablaškyti!? Juk kai mėginu Tave suerzinti Tu net nepažiūri į mane. Tu per tas dvi dienas buvai toks susimąstęs, kad nutariau kaip nors ir bent truputį Tave prablaškyti, nes kokia gi prasmė man Tave erzinti, jei Tu nesusierzini?!- Pasąmonei baigus stojo ilga bei įtempta tyla. Galiausiai Protas prabilo:
- Hm. Na... Dėkui. Manau..."

"Nu kai sekas, tai sekas"!!!!

Nu man b*t kai sekas tai sekas. Negana to, kad visą vasarėle teks gyvent be žmogaus, kuris dar mane supranta, tai pasirodo tam žmogui n-kartų prasčiau nei man! Ot geras, ką?! Nu n* nu... Krč. Neatsimenu kada paskutinį kartą buvau šitaip žiauriai susiparinus... O dabar labiausiai parinantis mane dalykas tas, jog nenumanau kaip galėčiau padėti Tam žmogučiui...

P.S. Atsiprašau už šiandieninę kalbą..

...Patyliu...

Patyliu, nes esu žiauriai susiparinusi... Tam žinoma yra daug priežasčių, bet svarbiausia priežastis būtų ta, jog pati geriausia mano draugė Agnė išvyksta iš kart po mokslo metų pabaigos į Angliją ir grįš tik rugpjūtį ir tai neaišku kada rugpjūtį... Visą vasarą teks praleisti be jos ir aš žiaauuriaaii dėl to parinuos...
Krč.
Čiau...

Again...

Ir vėl man viskas atsibodo, ir vėl aš nuo visko pavargau, ir vėl aš nieko nenoriu arba ir vėl nežinau ko noriu, ir vėl, ir vėl, ir vėl... Aaa!! Nebegaliu! Taip noriu atostogų, kad bijau, jog jei galėčiau tai po atostogų negrįščiau atgal į mokyklą... Ir kodėl man taip daros neįsivaizduoju... Nuotaika kas ketvirtį dienos keičiasi ir net nenumanau kodėl... Iš ryto tai kaip ir visada, nenoriai keliuos ir kulniuoju į mokšę, iki pietų ji vėl kažkokia neaiški, po pietų - vėl, o vakare iš vis nesuprasi kokia...
Wtf is going on with me?...

" - Žinai ką,- ramiu tonu kreipiasi Pasąmonė į Protą,- kadangi Tu ir taip jau apgailėtinai atrodai tai...
- Tai nusprendei mane visai numarint?..- beveik ironiškai, bet labiau beviltiškai, bandė palaikyti pokalbį Protas.
- Na ne. Nors. Hm. Nebloga mintis šiaip jau... Reikia nepamiršti,- tarsi sau pasisako Pasąmonė ir tęsia,- Na, bet iš tiesų tai nemarinsiu tavęs šiandien. Kaip tik paliksiu ramybėje. Nebent Tu pats nori, tada žinoma, kad galėčiau...
- Dėkui už geraširdiškumą, bet būsiu savanaudis ir pasinaudosiu Tavo suteikta proga - pailsėti nuo tavęs.- užbaigia dialogą Protas. Ir pats pirmas nuslenka į savo kampelį."

Ir vel.

Na ką, šiandien laabai cool diena. Iš ryto rašinys, vakare vėl rašinys (namų darbams). Nors tiesą sakant savo "rytiniu" rašiniu esu patenkinta ir net tikriausiai truputį didžiuojuosi, nes ten rašiau (nors ir nevisai į temą), bet tai ką pati norėjau rašyti. Aišku "vakariniu rašinėliu" nesu tokia patenkinta, nes ten totaliai ne į temą ir visai ne tai, ką norėjau rašyt, bet velniop! xD Na užtat dabar pasigerinau gyvenimą su gardžiaisiais tarškučiais (nors jie ir nesveikas maistas, bet už tai skanūs ;P ;D) ir gira. Mmm... Kaip skanu ;Dp Na dabar tai manau grįšiu prie antrosios apyrankės ir kultinės laidos "Humoro klubo" ;D.

" - Tikriausiai pirmą kartą mūsų nuomonės sutampa,- per juoko ašaras prataria Pasąmonė.
- Jooo,- teišlemena Protas."

Omg...

Omg kaip man šiandien atsibodo dirbtis su tuo kompu. Kokį pusdienį bandžiau susiinstaliuoti programą. Man taip reikia kokios nors programos, kurį įrašinėtų į CD... Sakoma, kad nepavykus iš pirmo karto bandyk dar kitą ir dar kitą kartą. Taip ir dariau. Bandžiau vieną kartą, antrą, trečią ir t.t. Bet po kokio penkiolikto karto nusispjoviau į viską ir nuėjau vakarieniaut... Kodėl viskas turi būti taip sunku? Negi negalima gauti kažko tai paprasčiau...?...
Kitas klausimas - kodėl savaitgalis baigiasi? xD Taip nenoriu ryt į šūlę, tuo labiau, jog ryt pirmas dvi pamokas reiks sukt galvą ir kankintis dėl kažkokio sumauto rašinio... Juk prieš dvi savaites jau rašėm atpasakojimą... O dabar vėl rašinys... Nors jo tema man visai patinka - "Tėvai manęs nesupranta". Apskritai labai aktuali tema. Tik va problema, kad neįsivaizduoju ką reiks parašyt rytoj...
Omg tikrai...

" Įtemptai mastant Protui apie rytdieną, jis išgirsta Pasąmonę:
- Kam Tu vargsti? Juk žinai, kad nieko gero iš to nebus, nes iki ryt vis tiek viską pamirši.- Protas pasižymėjo paskutinę mintį, kad "nepamirštų" ir dar kiek pagalvojęs atsikirto:
- Na juk bent vienas iš mūsų turi atlikti savo pareigą - stengtis padėti Jai. Be to, geriau miegosiu, žinodamas, kad bent šiek tiek bandžiau padėti. Atvirkščiai nei kai kurie.- tai pasakęs jis atsisuko į Pasąmonę ir metė į ją priekaištaujantį žvilgsnį.
- Gerai jau gerai. Supratau. Nereik čia žaibais švaistytis. Ryt pasistengsiu nuteikti Ją optimistiškiau. Visgi rašinys Jai labai artima tema.- ir nespėjus Protui dar ko nors pasakyti, apsisukusi ji dingo. "