Mintys...

Šiandien labai, kaip čia pasakius, na įdomi diena. Pradėsiu nuo to, kad šiandien pirmą kartą budėjau ir dar kas gražiausia,kad valgykloj! Jau kaip smagu buvo... Tai... Gal geriau nesigilinsiu daugiau į šią "nuostabią" temą. Dabar norėčiau iš tiesų pereiti prie kito, tiksliau kitų dalykų. Tai pirmiausia manau būtų tai, jog man šiandieninis oras yra itin artimas, jis tarsi atspinti mano nepaaiškinamą nuotaiką, mat šiandien tai lyja, tai sninga, tai šąla tai šyla. Nesuprasi. Lygiai taip pat, kaip ir mano nuotaika - kaitaliojasi kaip jai geriau. Tai čia būtų pirma priežastis. Antra būtų ta, kad nuvažiavusi į sodą su mintimi, jog pamatysiu savo praeitais metais paskutinį kartą matytą bei labiausiai išsiilgtą katiną jo nepamačiau. Labai nuliūdau, nes tikrai labai labai norėjau jį pamatyti. Iš to nusivylimo šaukiau kol buvo vilties, kad jis atsilieps ir ateis, mat dažniausiai kai mes atvažiuojam į sodą jis visada mus išgirsta ir parbėga miauksėdama už dviejų sodų. Tačiau ne šiandien. Na negaliu kaltinti gyvūnėlio, gal jis tiesiog susirado kokią nors jaukią ir šiltą vietelę, ir pučia sau į akį... Tai čia būtų antra priežastis. Trečia būtų ta, kad nuvažiavusi į sodą galėjau ramiai šiek tiek pasivaikščioti po lauką, pakvėpuoti grynu, tikrai grynu oru, truputį pamąstyti, ramiai bevaikščiojant pasiklausyti kaip sniegas girgžda po mano batais, paganyti akis į prietemos panardintą mišką, kitapus griovio, už tvoros, išgirsti lauko tylą, žvilgtelėti į dangų ir pamatyti, koks jis pilkšvas, tarsi murzinas, neseniai iškritęs sniegas... Kai pagaliau vėl atsidūriau automobilyje mano žvilgsnis patapo lyg stiklinis. Aš žvelgiau į kelią ir mačiau tik tamsų ruožą, kurį kartkartėmis apšviesdavo priešais važiuojančių mašinų priekinių lempų šviesos, retkarčiais akys užkliūdavo už kelkraščiuose baltuojančio sniego ar šiaip kas patraukdavo dėmesį. Tokioje, pavadinsiu tai faze - išbuvau tiek, kiek laiko važiavau nuo sodo iki namų. Tiesa. Vienoje sankryžoje, kai stebėjau tą tamsų ruožą, mane patraukė graži, žalia, šviesoforo spalva. Kai pakėliau akis į ją pro pošlapį langą, ji lyg akies mirksnį mane užbūrė. Ta spalva tą akimirką man buvo tokia nepakartojama, kad rodos net dabar akyse stovi tas jos žalumas... Bet visą tą laiką, sode, Hondoje nors ir mąsčiau, tačiau mano mintys buvo padrikos. Tarsi kažką mąstyti bandžiau, tarsi svajoti tarsi dar kažkas turėjo vykti... Bet viena mintis pas mane galvoje skraido jau nuo savaitgalio - tik viena diena liko iki atostogų - iki poilsio, iki laisvės, iki linksmybių, iki permainų, kurių man dabar taip noris. Viena diena iki rojaus žemėje.

" - Nebegaliu!- neištvėręs staiga sušuko Protas, taip išgąsdindamas Pasąmonę:
- Gal jau visai pakvaišai?! Tau ką?! Paskutiniai sveiko proto likučiai užšalo?! Ko čia rėkauji kaip iš beprotnamio pabėgęs?!- aprėkė ji Protą.
- Jei jau bučiau beprotis, tai techniškai Tavęs gerbiamoji čia nebūtų, taip, kad verčiau Jūs pati pirma prieš išpeikdama mane pagalvokite ką sakote.- Visiškai ramiu tonu atsakė jis.- O šaukiu aš, nes nebesitveriu savo kailyje, kai žinau, kad taip ilgai lauktos atostogos tik už vienos dienos. Tik nesakyk, kad Tu jų nelauki,- metė kreivą bei neaiškų žvilgsnį Protas į Pasąmonę.
- Na suprantama, jog laukiu neprasčiau už Tave, bet aš nerėkauju kaip psichė ir negąsdinu pavyzdžiui Tavęs.
- Tau ir žviegti nereikia, kad mane išgąsdintum,- pašaipiai, bet tyliai taria Protas.
- Ką pasakei? Pakartok!- deganti pykčiu sukriokė ji.
- Nieko nieko...- rimtą miną nutaisęs greitai sumurmėjo Protas ir, kad nebespėtų dar ko nors riktelti Pasąmonė paskubomis nukiūtino į savo kertelę."