Hmm..

Hmm... Įdomu ar man tiktų tamsesnės spalvos plaukai?... Nežinau.. Bet nujaučiu, kad galbūt greit sužinosiu ;P ;D .. Greit, už 4-rių dienų bus papildomos atostogos... Ir aš jau žinau (beveik) ką per jas veiksiu. Aišku, kaip dieną, kad važiuosiu į savo "širdies ir sielos" miestelį - Joniškį. Keista. Nors ir gyvenu visus 15-lika metų Šiauliuose, tačiau tikrus savo namus laikau Joniškiu. Gal dėl to, kad ten paprasčiausiai esu patyrusi daug malonesnių akimirkų nei Šiauliuose. Ten nereik klausytis kokia tu niekam tikus ir pan.. Ten mano draugės, kurios man labai artimos, nes bendraujam nuo mažų dienų. Ten aš praleidžiu geriausias akimirkas ir kiekvieną kartą išvažiuodama, jaučiu, kad išvažiuoju tarsi iš gimtinės. Kas kart man vis sunkiau palikti tą miestelį. Net kai daugelis ir mano, kad ten kaimas, man tai beveik pats didžiausias mano turtas todėl, kad rodos jaučiu, jog Ten Mano Miestas, jog Ten yra tai ko man trūksta būnant Šiauliuose, jog tai neatskiriama dalis mano gyvenimo. Tik deja gaila, kad nebeilgai turėsiu galimybę Ten lankytis. Ne todėl, kad nebegalėčiau aš, bet todėl, kad nebeilgai mano draugės ten bus. Vienai lieka tik metai ir jin jau nespėjus man susivokti, studijuos kur nors. Kitame mieste. Aišku bus vasara, kaip ir visada, tačiau nujaučiu, kad tada jau nebebus taip kaip anksčiau. Žinoma niekas neišlieka taip kaip anksčiau, bet man tik labai norėtųsi, kad ta mūsų draugystė nelabai pasikeistu.. Juk visgi kitai lieka dar du metai, bet jie irgi greit prabėgs.. Ir na ką. Lieka paskutinioji, kuri kaip ir aš dar turi visus ketverius metus, tačiau kokia bus prasmė nuvažiuoti Ten savaitgalį, kai bus likusi tik viena draugė, iš tos nuostabios kompanijos...?... Ak... Kaip aš norėčiau, kad laikams keičiantis bent jau Aš nepasikeisčiau...

" Ir štai, kur buvus, kur nebuvus prašneka Pasąmonė, po dviejų dienų tylėjimo:
- Ir vėl susimąstęs? Na kiek gi galima galvoti apie tą nelemtą ateitį...?... Juk reikia gyvent šiandiena ir nekvaršinti sau galvos kas bus po dviejų, trijų ar penkerių metų...
- Tikriausiai pirmą kartą girdžiu žodžius, sakinius, kuriais Tu mane palaikai...- kiek sumišęs kalba Protas.- Gal tu karščiuoji?- sunerimęs pasiteirauja jis.
- Na ne. O kam klausi? Susirūpinai?- taip pat suglumusi paklausia Pasąmonė.
- Taip. Susirūpinau.- ištaria Protas. Ta akimirka negalinti patikėti Pasąmonė pasisuka i jį ir neaiškiu žvilgsniu stebi.- Susirūpinau, nes Tu pirmą kartą bandai mane prablaškyti. Ir man tai kelia nerimą. Ar tik nerezgi kokio sukto plano?- Nepatikliai paklausia Protas ir debteli įtartinai į Pasąmonę.
- Na, o kaip gi nebandysiu prablaškyti!? Juk kai mėginu Tave suerzinti Tu net nepažiūri į mane. Tu per tas dvi dienas buvai toks susimąstęs, kad nutariau kaip nors ir bent truputį Tave prablaškyti, nes kokia gi prasmė man Tave erzinti, jei Tu nesusierzini?!- Pasąmonei baigus stojo ilga bei įtempta tyla. Galiausiai Protas prabilo:
- Hm. Na... Dėkui. Manau..."