Again...

Ir vėl man viskas atsibodo, ir vėl aš nuo visko pavargau, ir vėl aš nieko nenoriu arba ir vėl nežinau ko noriu, ir vėl, ir vėl, ir vėl... Aaa!! Nebegaliu! Taip noriu atostogų, kad bijau, jog jei galėčiau tai po atostogų negrįščiau atgal į mokyklą... Ir kodėl man taip daros neįsivaizduoju... Nuotaika kas ketvirtį dienos keičiasi ir net nenumanau kodėl... Iš ryto tai kaip ir visada, nenoriai keliuos ir kulniuoju į mokšę, iki pietų ji vėl kažkokia neaiški, po pietų - vėl, o vakare iš vis nesuprasi kokia...
Wtf is going on with me?...

" - Žinai ką,- ramiu tonu kreipiasi Pasąmonė į Protą,- kadangi Tu ir taip jau apgailėtinai atrodai tai...
- Tai nusprendei mane visai numarint?..- beveik ironiškai, bet labiau beviltiškai, bandė palaikyti pokalbį Protas.
- Na ne. Nors. Hm. Nebloga mintis šiaip jau... Reikia nepamiršti,- tarsi sau pasisako Pasąmonė ir tęsia,- Na, bet iš tiesų tai nemarinsiu tavęs šiandien. Kaip tik paliksiu ramybėje. Nebent Tu pats nori, tada žinoma, kad galėčiau...
- Dėkui už geraširdiškumą, bet būsiu savanaudis ir pasinaudosiu Tavo suteikta proga - pailsėti nuo tavęs.- užbaigia dialogą Protas. Ir pats pirmas nuslenka į savo kampelį."