Kur pašnekovas kai jo reikia?

Duokit man bet kokį žmogų, nors ir iš medžio iškritusį! Nebegaliu nu! Kaip norįs pašnekėt su kuom nors. Bet kuo. Taip noriu daaauuug šnekėt, o po to iiilgaaaii klausytis... Kas man? Gal pirmieji depresijos požymiai? Na ne. Man vis dar rūpi šis bei tas. Tad čia ne depresija. Tai kas gi tada? Nejau čia tik labai stiprus noras pakalbėti su kuo nors? O gal šitame yra kas nors giliau? Ai. Nerūpi man tai...

Kaip reikia per penkias dienas nenusimokyti, susiplanuoti viską taip, kad nieko nebeliktų atostogoms ir, kad penktadienį iškart po pamokų ramia sąžine bei širdim galėčiau išvažiuoti į tą menkutį, bet kartu ir didelį Mano Rojaus Kampelį...?... M? Spėju niekas nežinot..? O jei ir žinot, tai nesakykit. Verčiau vėl stresuosiu, negu, kad eilinį kartą pasinaudosiu kažkieno kito metodais. Kaip jau minėjau kažkurioje dienoje, tai vėl pasikartosiu, kad man labai stinga originalumo, jo tiesiog milžiniškas trūkumas mano galvoje...

Ir ką aš sau galvojau? Nebeatsimenu. Net nebežinau... Iškrėčiau didžiausią kvailystę dar kartą... Žinoma ne pirmas kartas, bet nu ką padarysi, kad tokia kvaila esu... #Snukiai atsidūstu# Neįsivaizduoju kaip šįkart reiks išsisukti. "Nėra padeties be išeities", bet kartais tą išeitį pamatau per vėlai ir tada jau mažai ką begaliu pakeist... Smagu ką?

" - Na gi, sveikinu dar kartą, Gerbiamasis!- su didžiausia ironija "suulba" Pasąmonė Protui.
- Dėkui!- su tokia pat, gal net didesne ironija atsako Protas.
- Ir ką gi dabar darysi?- bando galutinai suerzinti Protą Pasąmonė.
- Eisiu pas Kantrybę. Vėliau pas Ramybę, Emociją ir galiausiai pasistengsiu užsukti pas Širdį - rimtam pokalbiui.- Gana ramiai bei užtikrintai pakalbėjęs ne tik pasijuto geriau pats, bet dar ir Pasąmonei davė gerą dozę nuostabos."