Aš klausiu jūsų.

Ar tai ir yra GYVENIMAS? Man nesuvokiama kaip įmanoma gyventi tokį gyvenimą. Bet aš čia kalbu ne apie save. Čia tos mintys man kyla po tikrais faktais paremto filmo "Klasė" ("Klass"). Kinas man visiškai nepatiko, po to kai rimtai susimąsčiau. Absurdiškas filmas. Tikriausiai man pirmą kartą taip nepatiko kinas, kad aš tikrai jo nežiūrėčiau antrą kartą net už jokius pinigus pasaulyje.

Mano gyvenimas ne tokio žiauraus lygio. Ir aš dar maniau, kad man blogai. Dievulėliau kokia aš naivi. Naivuolesnės jaučiu nerasit net jei ir ieškosit.

Bet kitą vertus (jei nebekalbant apie mano gyvenimo ir kino lyginimą) tai mano gyvenimėlis tikrai ne rožėm klotas. Žinau, kad jeigu ir pati labiau pasistengčiau, tai padėtis akivaizdžiai pasikeistų, tačiau esmė tame, kad aš pavargau. Pavargau ginčytis. Pavargau taikytis. Pavargau atsiprašinėt. Pavargau aiškinti bei aiškintis. Pavargau klausytis, kaip mano mama daugiausiai kalba vien tik apie mano ateitį. Pavargau bergždžiai kažką įrodinėti. Pavargau neturėti dabarties, kurioje man vis mažiau ir mažiau lieka noro gyvent. Pavargau.

Sudiev.

Sudiev. Aš dingstu. Po šiandienos nusprendžiau, kelias dienas tyliai ramiai pamąstyti. Apgalvosiu viską. Nuo A-Z (savo apmąstymams pasirinksiu anglišką abėcėlę, jos man kaip tik užteks). Mano galutinį apsisprendimą nulėmė tie keli "juokeliai" merginų per laisvą pamoką pasakyti, sėdint prie stalo valgykloje.
Aš ne iš tų žmonių, kurie net juokais svaido "juokelius" vieni kitiems, pradėdami nuo žmogaus, kuriam (šiuo atveju) akivaizdžiai prasta nuotaika.

Nežinau kas man - ar man jau tiek viskas įgriso, kad rodos ir gyvent nebenoriu, ar man tik ta pati "paauglystė"..?..

" - Tai kas dabar bus?- tikriausiai pirmą kartą per visą savo gyvavimą Pasąmonė prabilo sunerimusiu balsu.
- Nežinau...- teištarė Protas.- Ką Judvi manote?- kreipėsi jis į Širdį bei Sielą. Išmintingosios prabilo tik po ilgos, slogios tylos:
- Nebus nieko gero.- vienbalsiai nuskambėjo dviejų šmėkliškų būtybių balsai, pertraukdami Tą Slegiančią Tylą."

Nuotaika blėsta.

Na manau pavadinimas kaip ir aiškus. Tai va. Man nuotaika blėsta, o tai nežada nieko gero..
Mąstau, apie galimybę porai dienų dingti.. Nors dar neapsisprendžiau. Žodžiu nežinau kaip čia bus.

Beje, pastebėjau, kad kai man nuotaika prastėja užsinoriu klausytis rock tipo muzikos.

" - Manau, kad Jai būtų visai į naudą, jeigu keletą dienų "pailsės". Tai ne tik Jai būtų naudingą, bet taip pat ir MUMS, nepritari?- kreipėsi Protas į Pasąmonę.
- Hm.. Na.. Nežinau... Pritariu tikriausiai...- labai jau netvirtai bei miglotai ištarė ji."

Sensacijos nebuvo.

Šiandien turėjo būti didžiausia metų sensacija ! Bet jos nebuvo. Nusivyliau ;D.
Šiandien pirmą kartą gyvenime turėjau gauti iš kūno kultūros minusą, nes nedariau fizinio lavinimo, be jokio atleidimo ar raštelio. Taip tikėjausi, kad gausiu pirmą gyvenime minusą. Bet ne. Mokytoja vietoj minuso parašė "at." - "atleista". Kaip aš galiu būti atleista, jei nei atleidimo nei raštelio neturėjau, o "priežastis", kodėl nedarau - sloga ;D ? Ech. Na ką padarysi. Nepavyko iš pirmo karto, gal pavyks iš kito karto ;D.
Bet už tai kiek nervų vėjais paleidau bestebėdama nuo suoliuko bendraklasius, "lošiančius kvadratą" ;D. Ten net normaliu ( ką čia normaliu, net pradinuko lygio negalėčiau pavadint ) žaidimu nebuvo galima pavadint, išskyrus vieną gerą Deivydos metimą, kuriuo ji išmušė Roką ;D. Va ten tai pavarei, mergyt ;D ! Respekc ;D ! Ir daugiau nieko gero iš tos šūlės.

Tiesa, šiandieną dar gavome literatūros namų darbus - perskaityti vadovėlyje esančias kelias ištraukas pjesės "Romeo ir Džuljeta". Na aš vietoj tų keletos puslapių perskaičiau tas ištraukas iki galo. Kūrinys sukėlė kai kur šypseną, kaip, pavyzdžiui: (cituoju) " <...> ROMEO. Norėčiau būt tavuoju paukšteliu.
DŽULJETA. O, kad taip būtų! Ne, nereikia: aš
Tave beglamonėdama pasmaugčiau. <...> " ;D. Pabaigoje be abejonės susigraudinau, nors net kai atrodo, kad ta "Romeo ir Džuljeta" mintinai žinoma su visa ta savo pabaiga, tačiau skaitant net ir ištraukos pabaiga, susigraudini.
Užvertusi knygą sumąsčiau pati sau, kad dabartinių romantinių filmų, tas vadinamasis "pagrindas" yra paremtas - "Romeo ir Džuljetos" istorija.

" - Ak, kokia vis dėlto yra romantiška ši istorija...- dūsavo Emocija. Kaip tuo pat tarpu Pasąmonė "kariavo" pati su savimi, kad neparodytų savo teigiamų emocijų apie "Romeo ir Džuljeta":
- Nesąmonė,- vos ne vos, pro sukąstus dantis iškošė ši.
- O man visai patiko,- nei iš šio nei iš to tarė Protas.
- Cha cha cha!- nusikvatojo Emocija.- Tu juk vaikinas, juokingai nuskambėjo. "

Ugnikalnis išsiveržė.

Vakar vakare, kažkur apie vienuoliktą valandą - ugnikalnis išsiveržė. Pratrūkau kaip niekada. Viskas kas buvo manyje susikaupę, prasiveržė tarsi potvynis, griaunantis užtvanką. Net nepajutau, kaip bekalbėdama su Toma, padėjau ragelį. Nepastebėjau kaip pradėjau atsikirtinėti į mamos pastabas dėl mano pokalbių, pakeltu tonu. Netgi nepajutau kaip tas pats tonas pamažu tapo dar garsesnis, tačiau jau nevilties apimtas, ašarojantis. Nebesuvokiau, kada gi ašaros ėmė lietis skruostais bei kaip isteriškai aš pradėjau klykdama aiškintis su mama, kas man blogai.

Visas blogumas pradėjo pamažu, nejučia kilti dar pokalbio su Toma metu, kai išgirdau, jog Vika kažką žino apie mane tokio, ko net Toma nežino. Sunerimau.

Vika toks žmogus, kuris gali prisimąstyti bet ką ir įtikinamai durninti gana ilgai. Kuo geriausiai tai pati patyriau savo kailiu. " Tai tebuvo pokštas. Juokų nesupranti? " - panašiai skambėjo jos pasakymas po "pokšto". Jai tai tebuvo išdaiga, kuri man deja atsiėjo nežinia kiek nervų, ašarų, bet kartu ji man ir akis atvėrė. Už tai Dėkoju Tau! Ačiū! Kiek vėliau susiprotėjau, kokią pamoką ji mane išmokino. Tai buvo tokia pamoka, kurios neužmiršiu visą savo gyvenimą, nes dabar kiekvieną kartą, prieš ką nors darydama aš stipriai susimąstau kuo galima pasitikėti, o kuo - ne. Po beveik dešimties metų mano pažinties ( jau net draugyste nebegaliu pavadinti ) Vika visgi parodė kas ji tokia iš tikrųjų. Nuo to karto man ne tik dar labiau pašlijo požiūris į gyvenimą, bet ir pats gyvenimas.

Toma tuo metu pradėjo mane lygtais raminti, lygtais ką daryti, sakydama, jog nekreipčiau dėmesio į tai ką Vika šneka. Na aš dar pasvarsčiusi keletą akimirkų vėl įsitraukiau į mudviejų su Toma dialogą. Pašnekėjus mum kokį pusvalandį, ragelyje vėl pasigirdo Vikos balsas. Kelias minutes, gal ir mažiau, klausiausi judviejų pokalbio. Girdėjosi, kaip jos viena su kita ginčijasi dėl kažkokios "paslapties" apie mane. Jausmas nekoks. Jaučiau, kaip pyktis bei neapykanta Vikai ima jaučiamai kilti many.
Tada ir numečiau ragelį. Iškart suspaudžiau trumpą SMS Tomai, kad man dingo noras kalbėt. Be abejo sulaukiau priekaištų, kad reikėjo pasakyt, o ne numest ragelį. Nekaltinu ir priekaištų Tomai neturiu. Pilnai ją suprantu.
Dar po kelių jos SMS žinučių, apie tai, jog, cituoju: " nieko blogo jau ta Vika nepasakė ", sulaukiau ir pačios Vikos žinutės, kokia aš, cituoju: " egoistė ir savanaudė " ( žinutė pakoreguota, dėl rašto skirtumo tarp mano blog'o bei asmeninės SMS ) . Po to teko laužyti galvą dėl to, ką konkrečiai aš padariau, kad jai atsirado tokia neapykanta man mat Vikos didžioji dauguma vakarykščių žinučių buvo užuominos, per kurias turėjau išsiaiškinti ką AŠ padariau BLOGAI.
Nors aš ne vaikinas, o mergina, tai kai kurių užuominų vienas kitas puses iš dalies supratau, BET iš to, ką man pavyko suprasti, aš tikrai negaliu tiksliai suvokti kas blogai. Aš galiu tik atspėti, kuris mano poelgis, cituoju: " sudaužė Jos (pataisau) gyvenimo prasmę " (jei gerai pamenu rašyta buvo taip, pasitikslinti negaliu - SMS ištryniau), nes daugiau nieko pati spręst negaliu, jeigu žmogus negali konkrečiai man viską išsakyti.

Tuo pat laiku, kol bandžiau iššifruoti žinutes, klausiausi mamos kalbos, apie tai, kaip GALIMA ir kaip NEGALIMA MAN elgtis. Man pradėjus nervuotis jau vien dėl to, kad Vika neapsakomai įžūliai varė ant manęs, man girdint, prisidėjo dar ir kivirčas su mama.
To man pilnai užteko, kad Ugnikalnis Išsiveržtų. Pirma fazė - pakeltas tonas. Antra fazė - ašarų liejimas. Pusvalandį laiko tarsi išsiliejus upė iš užtvankos liejau ašaras ir kriokiau lyg sužeistas žvėris. Jausmas buvo žiaurus.

Vis dėl to, kas prasideda, tas ir baigiasi. Nurimau mamos glėby.

Pagaliau.

Pagaliau aš visgi paskaitinėjau "aš ir PSICHOLOGIJA". Nors negaliu teigti, kad nuotaika ryškiai pakilo, bet kažkuria dalimi pasidarė geriau.

Šiandien vis tik nuotaika geresnė, neees buvau gavus šiokios tokios laisvės. Ją išvaisčiau besitvarkydama spintą, kas keista ;D bei betvarkydama kompiuterį.
Keista, tačiau nors diena ir praėjo nevisiškai kaip norėjau, bet iš dalies ir yra kaži koks neapsakomas bei neaprašomas ;D jausmas manyje. Negaliu suvokti ar jis naujas, ar toks, kuris tūnojo manyje ir kažkodėl šiandien nusprendė pasirodyti, tik niekaip neprisimenu kaip jis vadinasi ;D.

Man vis dar yra paslaptis, kodėl kartais tereikia menkiausio dalyko, kad pasijustum bent viena savo puse geriau, kada tau ne per geriausia nuotaika bei atvirkščiai.
Dažnai susimąstau, kodėl kai kuriems žmonėms taip sekas. Jie laimingesni, labiau bendraujantys, jiems beveik nieko gyvenime netrūksta, dauguma neturi tiek daug kompleksų... Tokie Žmonės yra visiška mano priešingybė. Neperseniausiai suvokiau kokia yra didžiausia mano gyvenimo klaida. Nuo pat mažens aš buvau amžina svajotoja. Visąlaik prisigalvodavau sau kažkokių būtų ar nebūtų dalykų, prisisvajodavau ir... Ir tyliai tyliai laukdavau... Visada per daug tikėjausi iš gyvenimo. Kaip dabar pamenu save mažą, naivią mergaičiukę, kuri taip ir laukė "savo princo ant balto žirgo" ;D. Argi nenaivu ;D ? Didžiausia problema, kad dar ir dabar išlikau tokia pat naivi svajotoja. Mergina, kuri per daug tikisi iš gyvenimo. Nors ir nebelaukiu "savo princo ant balto žirgo" vis dar taip pat naiviai svajoju apie nebūtus dalykus. Žiauru ar ne ;D ?

" - Mano Mergyte, vis dar tokia pat kaip ir anais laikais,- prisiminimuose paskendęs Protas tarsi sau, tarsi kažkam kitam kalbėjo. Kai tuo tarpu Pasąmonė neapsisprendė tai gerai ar blogai."

Ir visgi kokia aš ...

... Nevykusi būtybė.
Vakar taip norėjau paskaityti tą žurnalą, taip norėjau, kad net normaliai nieko neparašiau. O dabar tas vargšas žurnaliukas guli ant stalo kampo ir pradeda apdulkėti. Šiandien spėju vėl nėra šansų jį paskaitinėt.

Eilinį kartą nežinau kas su manim daros. Kai kurie žmonės sako, kad susidvejino, aš atrodo jau ir susidvejinau n-tąjį kartą... Net nebežinau ką čia ir besakyt... Dienos metu mintys sukasi galvoje nonstop, tačiau jau kai reikia rašyti tai jau vsio. Baigta. Adios amigos. Tuščia. Nieko. Nulis. Zero. Nenumanau kodėl taip. Gal per daug skirtingų minčių, gal man reikia kažką keisti, gal reikia pagaliau bandyt keistis, o gal man tiesiog reikia su kuom nors gerai pakalbėti, atsiverti, išsipasakoti? O gal čia tik dar vienos naivios mintys, kurioms nelemta išsipildyti ir tik lemta taip palengva, pamažu, iš lėto skilti ir suskilti?

Nebežinau kas geriau: būti savimi bei toliau būti stabdis pasauliui, ar stengtis iš paskutiniųjų keistis ir būti tokiai, kuri galėtų kaip nors pasitarnauti kitiem?..
Bet juk faktas, kad Tobulų Žmonių nėra. Tai tada kaip turėčiau keistis? Bandyti atrasti save iš naujo? Vėl kurtis naujas nuostatas, interesus, atnaujinti požiūrį? Hm. Idėja gal ir visai nieko. Iš pažiūros atrodo gana nesudėtinga. Tai čia būtų tada antro varianto galimybė. Tuomet apsvarstysiu pirmo varianto galimybes. Taigi, jei aš lieku ta pačia Paaugliškai Durna Pacanke bei toliau trukdau gyventi kitiems, suprantama, kad Jiems, nieko gero iš to, bet štai man. Gal ir rasčiau tame naudos, ir jei dar išmokčiau ja naudotis... Ne! Aš ne tokia. Nėra net kalbos apie tai, kad aš galėčiau būti tokia egoistė. Ne. Aš tikrai dar ne tokia savanaudė. Tiesiog nesugebėčiau naudotis, manipuliuoti kitais, vien tam, kad per mano buką charakterį jiems būtų tik dar blogiau, o man nuo to tik geriau. Žinoma šiek tiek pamanipuliuoju vienu kitu, bet tai ir tai tebūna juokais. Nemoku taip šantažuoti, kad gaučiau kažko daugiau. Be to man net per daug pavojinga tai daryti, nes yra žmonių, kurie labai panorėję, galėtų sužlugdyti mano gyvenimą akimirksniu. Taip, jog nematau šioje galimybėje nieko gero. Kitas šansas galėtų būti toks, kad aš išlieku savimi, ta pačia Amžina Pesimiste ir nekreipiu dėmesio į tai, jog esu Stabdis Žmonėms. Gyvenu savo gyvenimą (kurio beje neturiu) ir būnu, pasikartosiu, tiesiog savimi.

" O štai ir mūsų išsiilgtoji Pasąmonė prakalbo, po "ilgiausio" tylėjimo:
- Galiu derėt iš bet ko, absoliučiai iš bet ko pasaulyje, kad Jai nepavyks nei vienas variantas iš visų!- vos ne su pasididžiuojamu balsu dėstė ji. Pasąmonė jau ruošėsi dar vienai atakai, tačiau ją spėjo užkirsti Protas, nebelaukęs dar vienų pažeminimo žodžių:
- Aš manau, kad jeigu Ji pasistengtų ir jeigu Jai dar padėtų koks ar kokie nors žmonės, pasikeisti Ji tikrai sugebėtų. Aš asmeniškai,- tęsė toliau jau teigiamu požiūriu užsivedęs Protas,- su mielu noru bandysiu, visais įmanomais būdais Jai padėti!- tvirtai bei užtikrintai baigė savo kalbą jis.
- Na ką gi, Tamsta, darykit ką tik norit.- Tai tarusi Pasąmonė apsisuko ir dingo. Protas liko vienas su savo mintimis:
- O kas nors iš tų šansų išvis įmanoma?- sukuždėjo ir nutilo."

"aš ir PSICHOLOGIJA"

Tai pavadinimas žurnalo, kurį noriu šiandien bent kiek paskaitinėti. Nors šis žurnalas tik antras, kurį nusipirkau, bet man jau pirmas numeris laaabai patiko ;D.
Ai, einu.
Iki ;Dp*~ !

"Vyrai nesupranta užuominų."

Tokį Faktą konstatavo bendraklasė bei kolegė, šiandien mokykloje per laisvą pamoką, belaukiant Psichologijos.
Pradėjau tokiu sakiniu, nes tiesą sakant nelabai žinau ką šiandien rašyti, mat esu per daug susimąsčiusi apie tai, kas man dedasi, nes jau visai nebeatsipaistau...

Šiandien aš ir nelaiminga, ir laiminga, ir suglumusi, ir patenkinta. Ir pati spėju, kuo puikiausiai žinau kodėl ;D. Bet dabar dar To neviešinsiu... Gal kada nors kitą kartą... Kada nors... Gal... ;P ;D*~ ...

Ilgesys mane žudo...

Praėjo tik para laiko, o aš jau jaučiu, kaip mane ima graužti ilgesys. Tas pats ilgesys, kuris mane "ėda" kaskart man nebūnant Jonišky. Merginos jau visą tai spėju mintinai moka. Bet ką padarysi, kad man toks noras išreikšt tą savo nelaimingą gyvenimėlį...
Džiaugiuosi šiandien tik dėl vieno, kad buvo gana lengva pirma diena mokykloje po atostogų. Tik dėl to aš dar nevisiškai paskendau liūdesį...
Daugiau šiandien manyje tik sumaištis.

Kaip vis dėlto yra sunku prisiversti tikėti kai kuriais žmonėmis. Rodos na tikrai žmogus tiesą sako, bet galvoje mintys priešiškos - " Netikėk! Meluoja! Nesąmonė! Juk pati kuo puikiausiai žinai, kad taip nėra! "... Na... Ir kaip reikia jaustis, kai šitaip kiekvieną mielą kartą, kai išgirstu vieną kitą gerą žodį. Kiekvieną mielą kartą aš pykstuos pati su savim, o vėliau pradedu kaip pašėlus pykti pati ant savęs.

Ką tik. Visai netyčia portale one.lt pamačiau vienos pažįstamos - su kuria jau tikrai labai seniai matėmės - nuotrauką. Na nuotrauka, kaip nuotrauka. Kaip ir nieko ypatingo. Tačiau mano dėmesį labiau patraukė, tai, kas buvo antrame plane - mano buvęs kiemas. Kiemas, kuriame turėjau draugų. Kiemas, kuriame būdavom iki iš naktų vasariškais vakarais. Kiemas, kuriame buvo liejamos džiaugsmo, liūdesio, ilgesio, pykčio, juoko, meilės ašaros. Kiemas, kuriame aš buvau laiminga. Kiemas, kuriame aš buvau radusi savo vietą.

Sorry, nebegaliu rašyt. Prisiminimai užplūdo.

Aš grįžau. Bet verčiau nebūčiau grįžus.

Turėčiau pradėti sakiniu: " Kaip gera grįžti namo. ", bet taip nėra. Verčiau jau nebūčiau grįžus.

Nors antraštė bei įžanga nevilioja toliau skaityt, vis tiek žadu rašyti. Ir rašysiu ne vien apie tai, kaip sumautai jaučiuosi, bet ir apie tai, kas gero įvyko per atostogas. Taigi, pradėsiu nuo balandžio 3d. ir užbaigsiu šiandiena.

Balandžio 3d., penktadienis. Į mokyklą kulniavau ir joje išbuvau tik su vienintele mintimi, jog lieka vis mažiau ir mažiau tos kančios, kurią reikia ištverti iki atostogų pradžios. Grįžusi iš To Pragaro Prieangio susiruošiau į Joniškį. Kailyje vos ne vos ištvėriau kol atvykom. O vėliau dar tik diskotekos reikėjo sulaukti ir tada jau buvo vsio. Ištrūko Tas Visas Šlamštas, tūnojęs manyje tą visą laiką ir išsiliejo per judesius bei muziką. Aš taip pasilinksminau, kad nuovargį pajutau tik kitos dienos vakare.

Balandžio 4d., šeštadienis. Pabudau rodos toookia lengva, kad galvojau, jog pakilusį iš jaukios lovos nuskriesiu kažkur į tolį. Kaip buvo gera tądien... Na bent jau iki tol, kol visko pati nesuknisau pavakary, kai išėjau su savo Pancių Chebryte pasivaikščiot aplink Baseiną. Rodos viskas buvo tiesiog idealu - oras nuostabus: dangus įstabaus žydrumo su grietininiais debesiais, ore tvyrojo pavasaris, švietė bei maloniai kaitino saulė, o ir mes buvome visos kartu. Ėjome tais pačiais takais, kurie man dar nepabodę ir tikiuos nepabos, vėliau pasukome takeliu aplink Baseiną. Ir štai priėjome pelkelę, kurioje ir pasimatė mano ožiai. Aš kaip tikra durne bandžiau ją pereiti eidama tokiais žolių kupsteliais. Deja suklydau pasirinkdama tą kelią. Bedėdama vieną koją ant žolynėlio po medžiu staiga pajutau, kaip kita koja pasinėrė po vandeniu. Jausmas buvo šlapias ;D. Tuo pat metu susigriebiau lipti į tą medį. Įlipau, o panos tik girdžiu, kad užsikvatos - cha cha cha ... ;D. Ir žvengia. Na, o aš kaip koks kačiukas, stoviu ant tų šakų ir kniaukiu - " Nuimkit mane nuo čia " ;D. Merginos daaar labiau pasileido juoktis ir atkerta man - " Kaip įsikorei, taip ir nulipsi " ;D. Na juokai juokais, bet man nuo jų geriau nebuvo - abi kojos peršlapusios ir nervai nebelaikė prisiminus skaudžias dienas. Tų " panėrimų " pakako, kad pratrūkčiau. Va čia padariau didelęęę klaidą. Iš nevilties pratrūkau. Apsisukau ir tais pačiais kupstais išėjau. Lėta pėstute grįžinėjau namo. Užtrukau kokį gerą pusvalandį. Grįžusi nusiaviau peršlapusius inkarus, pasiėmiau į rankas Michelle'ės Paver " Atstumtąjį " ir įsitaisiau lovoje. Skaičiau kažkur nuo aštuntos iki pusės vienuoliktos vakaro. Bet skaičiau ne vien knygą. Man taip pat teko gerbės skaityti draugių priekaištus, dėl kurių man tikrai nesidarė geriau.

Balandžio 5d, sekmadienis. Visą dieną pratūnojau namie beskaidydama knygą ir belankstydama gerves.

Balandžio 6d, pirmadienis. Kiek pamenu nieko gero. Viena iš prasto miego naktų ir viena iš tų dienų kai jos būna suknistos.

Balandžio 7d., antradienis. Mintys apie viską. Jokio prisiminimo apie veiklą.

Balandžio 8d., trečiadienis. Permainos! ;D Nusikirpau plaukus ir dėl to esu totaliai laiminga ;D. Tądien taip pat gana maloniai pavaikštinėjau viena, tik su Marsu, aplink kvartalą. Vakare ir geras pokalbis su Agne.


Balandžio 9d., ketvirtadienis. Neišsimiegojimo, ankstaus kėlimosi, alkanumo bei nuobodulio diena ;D. Bet ko tik nepadarysi dėl draugės ;Dp*.

Balandžio 10d, penktadienis. Pramogos! ;D Nors jų ir teko laukti iki pusės dešimtos vakaro, bet visgi jos buvo. Ir tai svarbiausia ;D. Atlėkiau pas Tomužę. Susirinkome, nors ir ne ta, bet visgi chebra, žaisti stalo žaidimo " Alias-pasakyk kitaip", kuris mums buvo ne stalo, bet grindų žaidimas ;D. Palošėm kokį pusvalanduką visos. Mat vienai jau reikėjo grįžti. Na mudvi su Toma, taip sakant, nepražuvom ;D ir susimėtėm juokais žaisti toliau - po vieną žodį iš kortelių aiškinom visaip kaip tik galėjom ;D. Buvo linksma. Apie vienuoliktą pagaliau susigriebiau eit namulio. Žinoma Toma buvo labai maloni ir palydėjo mane iki Kampo, ant kurio pralūkuriavom dar gerą pusvalandį besišnekučiuodamos.

Balandžio 11d., šeštadienis. Teko garbės pabuvoti bažnyčioje. Bet čia ne esmė. Point'as toje dienoje būtų tas, kad gal susivokiau, gal tik šiaip mintis buvo, kad kaip gera, malonu bei jauku yra žinoti, kad yra žmonių, kurie gali tau pasakyti gerą, meilų žodį ;]p*~... Tai supratau po ilgo vaikščiojimo, trumpo žvaigždžių stebėjimo, per kurį pamačiau Grįžulo Ratus ( tik neaišku didžiuosius ar mažuosius ;D ), kelių apsikabinimų bei vieno kito dialogo. Tiesa. Mudvi su Toma pakeliui namo iš miesto " sukūrėme " naują kalbą ;D. Tik gaila, kad jokio apdovanojimo už tai negavome ;D.

Balandžio 12d., sekmadienis. Velykos. Atrodo šventė. Kas galėtų būti blogai. Bet štai čia ir visa esmė! Nieko gero mano šventėse iki vakaro. Tada vėl susirenkam su Pancėm, nors ir trumpam. Tačiau mano didžiausiam sielvartui tai buvo paskutinis vakaras, kai mačiau Tomą, Agnę, bet ne Viką... Su ja mes dar susimatėme šiandieną.

Ir štai priėjau balandžio 13d., pirmadienį. Šiandien. Kaip ir kaskart man plyšo ir dužo širdis išvykstant iš To Savo Rojaus Kampelio Žemėje.

" - Nepamirštamos atostogos.- Tarė Protas, vis dar palaimingos būsenos.- Tik nesigink, kad Tau net atostogos prastos!- Pasąmonei nespėjus atsakyti, užkirto ją Protas priekaištaujamai.
- Na gerai. Tavo viršus. Pripažįstų, kad atostogos tikrai buvo gana neblogos.- Vos ne vos pritariamu tonu lemeno Pasąmonė.- Laimingas?- baigusi kandžiai pridėjo ji.
- Taip! "

Intravertė.

Jop. Aš intravertė. Net nemaniau, bet kai Etikos mokytoja pradėjo skaityti apie intravertus viskas beveik tip top atitiko mane ;D.
Šiaip šiandien man labai prasta nuotaika, na jei dar palyginti su vakarykšte, tai šiandien žyyymiai prastesnė...
Kaip man atsibodo nuolatiniai kivirčai. Išvis nebesuprantu kaip įmanoma gyvent amžiname ginče?

Ryt atostogos. Tai gerai ;D. Bet spėju, kad vėl raštus mano išvysite tik po 10-ties dienų - tiksliau, po atostogų ;D.

Kodėl šiandien trečiadienis?

Kodėl visada trečiadienį po psichologijos man taip norisi, kad butų penktadienis? Matyt todėl, kad norėčiau ryt niekur neeiti ir ramiai viską apmąstyti, o ypač tas dalis, kurios man asmeniškai yra aktualios. Bet deja mano nelaimei į šūlę reiks eiti dar dvi dienas. Ech. Na ką padarysi. Kaip sakoma - "toks jau tas gyvenimas".

Keista, tačiau nors iš ryto ir buvo prasta nuotaika, nes vakar paduso mano mp3 ir aš negalėjau pasiklausyti muzikos vakare ir dėl to buvau laaabai nelaiminga, net nebežinau kaip sugebėjau nulūžt, mat dažniausiai nenulūžtų kol nepasiklausau mėgiamos muzikos, vėliau ji pakilo. Suprantama, kad nepasiklausius muzikos vos nepuoliau į isteriją, nees vakar ir taip nuotaikos nebuvo, o dar kai nebuvo išpildytas stiprus noras pasikaulyti vieno kito kūrinio tai išvis atrodė, kad pratrūksiu. Žinoma tuo tarpu pasigirdo mamos balsas ko aš ten cypiu, ir kai pasakiau, kad mp3 paduso tai iškart susilaukiau priekaištų ir, kad turiu "pratintis gyvent". Į tokį pasakymą mama sulaukė vienintelio atsakymo "Melancholikė esu". O į tokį mano atsakymą mama sureagavo visiškai taip kaip ir tikėjausi ir tada supratau, kad jin absoliuti cholerikė. Ir tada man pagaliau viskas išaiškėjo.
Mudvi su mama neturime nei vieno bendro charakterio bruožo. Malonu kai tave moko gyventi visiška tavo priešingybė?

" - Negaliu patikėti!- piktinosi Pasąmonė.
- Negali patikėti, tuom, kad esi nepilno proto?- šmaikštavo ironiškai Protas.
- Cha cha!! Kaip juokinga!
- O kaip gi nebus, juk Balandžio 1d.- vėl juokavo Protas.
- Net ne apie tai kalbu idiote Tu!- toliau vis piktyn ir piktyn ir pratęsdama mintį, dėstė kalbą Pasąmonė,- Negaliu patikėti, kad beveik viskas priklauso nuo Manęs. Juk girdėjai kaip šnekėjo per ta Psichologiją - "daug kas priklauso nuo Pasąmonės". Tik pamanyk, kiek laiko aš iššvaisčiau veltui!- dar savanaudiškiau nei bet kada šnekėjo ji,- Juk tiek daug galėjau visko padaryt!...- užsisvajojusi nutilo.
- Jau verčiau aš net minties apie kažką panašaus neturėčiau,- nesaugiai pasijutęs tarė Protas ir kuo skubiau išlėkė į savo kampelį."