Tai va

Vėl užtikusi tinkamą šabloną iškart užsidėjau ;D ... Primena Baske ;]

My so called holidays

Nors žadėjau, kad viską ką rašysiu popieriniame dienoraštyje kol būsiu išvykus, grįžusi būtinai perrašysiu į Žirafraštį, bet pradėjusi rašyti vienos dienos įrašą, pamačiau, kad užsiknisiu kol viską parašysiu ;D Tad sorry, bet gal tik pasakysiu esmę ;D

Tai va. O buvo taip - pirma diena (tiksliau pirmos valandos) prie ežero buvo gana romantiškos. Antrąją dieną nenusisekė, mat Chebrikė neatvyko... Ketvirtą dieną nepamenu kas vyko, tik žinau, kad trečia diena praslinko... Jo... Penktadienį išvykom iš ežerų, ir atvykom to Vilnius ("jeee")... Kitą dieną ėjom apsipirkti, vėliau vykom į mano biologinio tėvo sodą, vienintelis geras dalykas ten buvo sistryčka Monika ;], mudvi su ja pažiūrėjom "Fast and Furious", bei "Step Up 2: The Streets" sekmadienį. Visai smagu buvo ;D. Vėliau grįžom į Vilniu, ir pirmadienį apie pusę septynių išvykom, ir po devintos valandos vakaro jau buvau Sun City'je ;] ...

Tai va, tiek už šias "atostogas", už kitas parašysiu gal po pusantros savaitės, mat ryt vėl išvykstu į Joniškį ;]

It's great to be back, but I'll have to leave you guys again soon ;]

I'm back...

Pasiilgot? ;D
Spėju, kad ne ;D

Tai va, pagaliau esu civilizacijoje ;D Tik deja, kad ne toje, kurioje norėčiau būti ;/ ...
Esu Vilniuje... Džiūsiu čia iki pirmadienio (ir tai jei pasiseks)... Pratūnojau savaitę laiko prie ežero (apie tai rašysiu kai jau tikrai būsiu grįžusi namo) kur tyla ir ramybė, kurios mane lydi visą mano sumautą gyvenimą... Mama visiems tik giriasi kaip "relaksuoja", o aš vos ašaras sulaikydama tūnau...

Tik ką

Radau šį naują šabloną ir iš karto užsimaniau juo apipavidalinti savo blogą ;D, pamaniau, kad kol būsiu išvykus jis kuo puikiausiai tiks ;Dp Na tai tiek ;D

Enjoy your freetime guys ;]
See you all after one week ;]

Na, tai ką

Ryt išvažiuosiu visai savaitei prie ežero... Kažkaip nežavi manęs ši mintis ;D ... Tikriausiai bus šiek tiek nuobodoka, bet kaip nors išgyvensiu ;D ... Tai žodžiu. Tiek šiam kartui... Iki pasimatymo po savaitės ;]

Have a good time everyone ;]
See ya ;]

"Dangiška ugnis"

Toks dabar yra šio dienoraščio adresas ;D. O ką? Man patinka xP. Taigi taigi. Ką dar gero galėčiau parašyti? Tiesa, dabar kaži ar perskaitysit šį bei ateinančius įrašus, juk pakeičiau adresą, senasis neįregistruotas, tad nežinau, jei tie, kurie skaitė ir toliau norės skaityti, manau ras būdą kaip tai padaryt x].
Sumąsčiau, kad kai būsiu išvykusi ir negalėsiu rašyti į Recuerdos. rašysiu išgyvenimus vienoje užrašų knygutėje, ji vidutinio dydžio, tad manau jos pilnai užteks, žinoma grįžusi viską parašysiu čia, kažkaip jau pripratau čia viską rašyt, tad tikrai pasistengsiu, kad visi įrašai per atostogas parašyti užrašinėje atsidurtu čia ;] ...

Tai tiek šiandien.
Labos ;]

Pyniau pyniau ir nupyniau

Krepšelį iš vytelių ;D. Tokį mažutį, bet kaip pirmą kartą amatais užsiimant man, tai visai neblogai ;D. Tai va. Ką dar čia galiu pasakyt?... Nors rašiau vakar, kad niekam asmeniškai nesakysiu, kad mokausi hiphop'o, tačiau šiandien einant namo su Dovile išsprūdo man ir prasitariau, kad tipo kažką bandau... Nežinau tyčia ar ne, bet whatever, ji jau vis tiek bus pamiršus. Tai va... Kas dar? Ak taip. Tiesa. Visą kitą savaitę busiu kažkur Ignalinos apskrityje, viloje prie ežero. Manau bus visai nieko, bet ... Man kaip visada yra vienas kitas bet ... Taigi kabliukas tame, kad važiuosiu su "šeima", tai esu aš, mama bei Marsas, mūsų šunis (kuris dabar netoli mano kojų guli ant grindų ;D), ir daugiau nieko, tikriausiai... Bet kaži ar man pavyktų įkalbėt kokią draugę ar pažįstamą varyt kartu. Galėčiau paprašyt Joniškio merginų, manau jos sutiktų, bet man nesinori. Nesinori, nes ne itin gerai bendravom pastaruoju metu... Norėčiau išsiaiškint su jom, bet netokioje aplinkoje. Gal jei nuvažiuosiu kada vasarą į Joniškį viską ir išsiaiškinsiu, bet dabar net nebežinau ką ir bedaryt... Galėčiau pabandyt pakalbint vieną kitą, bet, na, ką sakyčiau - "Hay, klausyk aš va čia su savo "šeimynėle" kitą visą savaitę varysiu į vilą prie ežero kažkur Ignalinos rajone, mama pasiūlė ką nors pasikviest, tai sakau gal norėtum? Su tėvais susitartume. Tai va. Kai sugalvosi ką nors pasakyk, ok?" ir kas toliau? Palaikys mane kažkokia dužuse ir viskas. Apskritai, net klaust nereiks, manau, ir taip beveik aišku, kad nieko nebus. Varysiu su familija ir didžiuliu nuoboduliu į tą vilą prie ežero...

Čiao ;]

Mane tiesiog

Traukia senienos ;D. Na, aš nekalbu apie antikvariantinius daiktus ar kažką panašaus. Man "Senienos" kartais būna praeitų dešimtmečių muzika, arba nors ir prieš kelis metus sukurtos dainos, kurios kitiem jau senai "praeitis", bet šiuo atveju seniena vadinu vieną šokių stilių, apie kurį senai nieko negirdėjau, mat dabar kiek žinau tectonic'ai, jumpstyle'ai, shuffle ar kaip ten, "karaliauja" o gal ir nebe, nu bet žodžiu. Tai va, kaip minėjau, seniena man čia - HipHop'as. Pažiūrėjus Step Up kažkaip atgijo man noras klausytis to pobūdžio muzikos, kažkaip panorau pahiphopint ;D, tad... Sugalvojau panaršyti internete bei pasiieškoti šokio judesių. Radau. Nedaug, bet kaip man užteks. Susižiūrėjau ir nusprendžiau, kad iki kelių minučių turėtų gautis kažkoks šokis (tipo). Jau iki dviejų minučių kažką išmokau, dar kelių dienų likusiems judesiams išmokt turėtų pakakti, o tada beliks tik dažnai kartot, kad nepamirščiau ;D ... Turiu minčių, kad jei pavyks iš to, ko dabar mokaus sudėliot bent jau šiokį tokį šokį, tai vėliau, gal imsiu žiūrėt klipus su kitais šokiais ir bandysiu kažką atkartot ar bent jau judesių atskirų nusižiūrėt, kad galėčiau pati bandyt dar po kiek laiko dėliot ar gal net šokt, bet tikrai nežadu niekam asmeniškai apie tai sakyt, užteks, kad jūs, kurie skaitot žinosit ;] ... Neturiu didelių vilčių, bet kaip ir sakiau, jei pasiseks, turėčiau bent jau šį bei tą sugebėt ;] ...

"Pasirink mėgstamą darbą ir Tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti"-Konfucijus

Auksiniai žodžiai. Tikresnės tiesos nerasi. Net kai užsiiminėji dievinama veikla, turi sunkiai dirbti, kad ką nors pasiektum. Tad manau, kad tokiu posakiu ir reikia vadovautis gyvenime.

Kadangi esu tokia naminukė, kad vapše niekur nevaikštau, nieko nežinau, nes nesidomiu, tad nenuostabu, kad "Step Up" pamačiau tik šiandien per PC. Kodėl tai parašiau - simple - Step Up privertė mane gana gerai susimąstyti apie save. Nors tai tik kinas, ir beje gana geras, bet jis atspindi daugelio žmonių dalis. Pasistengsiu paaiškint, kad ir kaip sunku tai išreikšti.
Step Up'e puikiai matosi tas žmonių bruožas, kuris ne tik kine, bet ir realiame gyvenime yra - tai gebėjimas kovoti už save, savo svajones, tikslus. Gal ir banaliai aš čia rašau įsijautus, jums tai gali pasirodyti tikra nesąmonė, bet man tai svarbu. Svarbu vien dėl to, kad tikrai yra žmonių, kurie sugeba susidoroti su visomis kliūtimis ir pasiekti užsibrėžtą tikslą ryžtu, pastangomis bei sunkiu darbu. Tokie žmonės, kurie randa savo gyvenimo tėkme ir joje įsitvirtina yra patys laimingiausi, nes užsiimdami tai ko nori, jie visiems parodo kas jie yra tokie iš tikrųjų. Tai darydami jie visą laiką išlieka savimi. O būti savimi ir yra svarbiausiais gyvenimo tikslas. Nepažįstu visų žmonių, tad negaliu nieko teigti, bet tikrai esu tvirtai įsitikinusi, jog kiekvienam žmogui yra svarbu parodyti visiems Kas Jis Yra. Mano nuomone, tik paskutinis ligonis galėtų sakyti, kad yra laimingas, gyvendamas kito žmogaus šešėlyje. Norint visąlaik išlikti savimi reikia drąsos. Žmonės, kurie per daug kompleksuoja dėl to, ką pasakys, kaip reaguos kiti, niekada nebūna savimi viešumoje, o juk tai ir yra svarbiausia - būti savimi ten, kur tave mato kiti, nebijoti jų ir nepasiduoti kai tave bando nusodinti, reikia mokėti kovoti už tai, kas tau padeda gyventi... Lengva sakyti, daug sunkiau yra padaryti. Ir man taip lengva yra apie visą tai rašyti. Minėjau, kad Step up'as privertė mane susimąstyti apie save. Ir aš susimąsčiau. Galvojau apie tai, kad vien tik norėdama, nieko nepešiu. Esu minėjusi kažkuriame iš praeitų įrašų, jog nesugebu savęs atrasti. Mama ne kartą bandė man kažką įpiršti. Keli jos bandymai man patiko, bet mano viena iš savybių, kurią taip pat jau esu minėjusi, bet pakartosiu dar kartą - nesugebu baigti to, ką pradedu. Gal ir sugebėčiau jei tikrai kažko norėčiau ir tikrai stengčiausi, bet... Manęs visiškai nežavi ta mintis, kad turėčiau pradėti užsiiminėti kažkokia nauja veikla viena. Mama aiškina, kad kažkur nuėjus aš susirasiu draugų ir nebe užsiiminėsiu tai viena, bet mano atsakymas visada tas pats - pirmą kartą kažką pradedant norėtųsi, kad būtų šalia žmogus, kurį tu jau pažįsti ir gali iškart pasitikėti. Bet. Per pastaruosius kelis metus labai daug kas pasikeitė. Netekau draugų, atsiskyriau nuo klasės, pradėjau depresuoti, konfliktuoju vos ne su visais, praradau beveik visą pasitikėjimą ne tik savimi, bet taip pat ir kitais žmonėmis. Negaliu atsikratyti jausmo, kad baigiu prarasti net ir likusius artimus žmones. Bandžiau būti savimi, buvau apsisprendusi, kad galiu būti savimi, kad man nereikia kitų pripažinimo, jei jiems smegenų trūksta (ne visiems, bet yra tokių, ir gana daug) ir jie negali priimti manęs tokios, kokia esu, tačiau manyje yra dalelė, kurios man labai reikia būnant savimi, o jai, kad ji galėtų būti, reikia kitų pripažinimo, palaikimo, bet jo kaip nėra taip ir nėra, tad ir manęs nėra. Bet manęs nėra ne vien dėl to, aš per savo penkiolika metų niekaip nesugebu imtis kažko, kas galėtų padėti man, išreikšti save, parodyti aplinkiniams, kurie mane žino vos ne visus tuos penkiolika metų, kas aš iš tikrųjų. Nesakau, kad mane reikia kaip maža vaiką už rankos nuvesti kažkur ir palikti, prigąsdinus. Aš tiesiog noriu, kad būtų šalia manęs žmogus, kuris gali viską tiesiai šviesiai pasakyti. Tokio žmogaus, mano didžiausiai nelaimėj aš neturiu. Nesistebiu. Aš sugebu tik prisisvaigti visko ir naiviai tikėti, kad taip ir bus... Kažkada... Kvailesnio žmogelio ir būti negali. Aš kuo puikiausiai suvokiu realybę ir tai, kad norėti nepakanka, reikia imtis veiksmų, kad tie norai išsipildytų, bet žiauriausia, kad taip nieko ir nedarau. Tik šneku ir šneku. Veiksmų - nulis. Nieko. Tuščia. Zero. Notihing. Aš beviltiška. Manyje kažkas yra, kas neleidžia būti pilnai savimi. Aš tarsi narkomanė. Mano narkotikai - aplinkiniai. Aš viena iš tų, kurie užuot bandę save pareikšti kaskart rūpinasi, ne dėl to, kaip pasiekti kuo geresnių rezultatų, o dėl to, ką sakys kiti. Paradoksas - negaliu pakęsti tokių žmonių, bet pati tokia esu. Kas mane supaisys? Suvėliau nesąmonę. Nors šiaip aš visad nesąmones veliu ;D ...

Labos nakties, Jums žmones !
And don't forget - being yourself is the most important ;]

In Memoriam.

My Past.

Šiąnakt palaidojau savo Praeitį...

Išsigandau, kai prisiminimai staiga ėmė plūsti į galvą, veržtis į mano mintis... Nesuvaldžiau ašarų, prisiminusi, jog turėjau draugių bei draugų (o draugų ar draugių pastaraisiais metais ne itin daug turiu), kaip mes kartu leisdavom laiką. Kiek džiaugsmo man tada suteikęs buvo gyvenimas... Akimirkas iš Ano Gyvenimo mačiau kaip niekad aiškiai... Prisiminimai buvo tokie stiprūs, kad beveik viską mačiau, jie tiesiog stovėjo man akyse iki kol užmigau... O užmigti buvo labai sunku, palaidojus tokią nepakartojamą, žavią, bet kartu ir liūdinančią Praeitį... Stengiausi dieną neprisiminti nieko kas vyko tada, man pavyko, tačiau man berašant šiuo momentu pamenu dalis, tarsi iškirptus kadrus iš kino filmo, savo Praeities... O dar vakar, apie devintą ryto, kai buvau per laisvą pamoką Saulės Aikštėj, nusprendžiau savaitgalį apsilankyti senajame Kieme, bent akies krašteliu pamatyti draugus, kaip laikas pakeitė juos bei visą kitą ten... O jau šiąnakt palaidojau mintyse viską, kas susiję su tuo, ką būdama ten išgyvenau... Visą džiaugsmą, liūdesį, pyktį, naivią meilę, neapykantą, aklą pavydą, pasitikėjimą savimi... Palaidojau visus fizinius skausmus... Viską...
Everything and everyone...
Bet nors ir palaidojau tai, kas mane skaudino, kaskart prisiminus, nesijaučiu laiminga... Kaip gali gyventi kažkas, kas neturi praeities? - Negali. Tad aš ir negyvenu, o tik egzistuoju... Juk negaliu gyventi, neturėdama praeities, nors tai tik iš mano pusės, nes tik aš ją palaidojau, bet ne kiti... Kaip norėčiau, kad ir kiti mane palaidotų - su visą praeitimi bei ateitimi. Tada tikrai galėčiau tiesiai šviesiai teigti, kad aš - tik egzistuojanti, bet ne gyvenanti būtybė...

Dangus žydras, ugnis karšta - aš tesu amžinai nelaiminga, nepatenkinta, nusivylusi, pesimistiška, melancholiška, kvaila, nieko doro nesugebanti penkiolikametė...

Dėl visos tos daugaus platybės - na kas nors, pasakykit kas man?... Aš nebežinau... Tai noriu verkt, tai kitą momentą jau šypsena veide randasi, dar po akimirkos sulysti kiaurai žemę užsinoriu, mirti noris man kas kartą vis labiau, o laikas eina, ir dar po kitos akimirkos jau staugti, riaumot, žviegt, klykti panoriu, o tas laikas vis eina ir staiga nebejaučiu, nebegirdžiu jo, nes jau tyloj skendžiu... Gera buvo palukuriuoti ryte Saulės aikštėj, pasiklausyti tylos, kurią kartas nuo karto sudrumsdavo paukštukų čiulbesys, lyg lietaus lašai stovintį vandenį... O dabar net pagalvoti negaliu, kaip plėšau pati save, viduje, į skutus... Draskau kiekvieną, net pačią menkiausią mintį ir nesvarbu apie ką ji... Nežinomybė gali žmogų į kapus numarinti. Tikriausiai dėl tos pačios Nežinomybės draskausi viduje, tarsi pasiutęs žvėris narve, už grotų... Nežinau kas man darosi... Neturiu jokio žmogaus, kuris būtų arti manęs, taip jog galėčiau jį pajusti... Mamai nenoriu nieko sakyt, nes ji tik bandys klausinėti, kamantinės, kad teigčiau argumentus kodėl taip, o ne kitaip... O aš tik noriu, kad man leistų išsirėkt, išsiverkt, išsiliet... Antra diena kaip dvejoju ar parašyti Agnei ar Tomai. Pasipasakoti... Bet kai tik taip pagalvoju vėl susimąstau... Toma nelabai mane suprasdavo, kai dar bendraudavom (nebeatsipaistau kiek laiko nebebendraujam)... Agnė taip pat pasikeitė susiradusi vaikiną... Aš vis dar pykstu, ant Agnės po mūsų (jei gerai pamenu) prieš paskutinio dialogo. Kuo puikiausiai pamenu, kas mane supykdė. Nepamiršau to. Ir kaži ar pavyks pamiršti. Gal jau senai būčiau tai užmiršus, jei tik būčiau išsiaiškinus viską, bet tada užplūdo toks pyktis, kad sviedžiau mobilųjį į šalį ir visą verdanti pykčiu keikiau tokį merginos mąstymą. Jei jau aš neatvažiuoju, tai paprastai susitikt penktadienio vakarą vietoj diskotekos (į kurią vis tiek būtų visos kartu ėjusios), jos negali. Gerai suprantu, kad kiekvieną dieną matosi viena su kita, bet na... Ai... Visiškai išklydau iš temos... Pradėjau apie vieną baigiu apie kitą...

Koks nepakelemas jausmas yra žinojimas, kad neturi nieko šalia...

Dar kartą

Įrodžiau pati sau, kad nesugebu užbaigti To, Ką pradedu.

Šiandien naktį man atsirado nežmoniška ambicija kai ką užbaigti. Toks didžiulis noras iš kažkur atsirado, kad net baisu pasidarė po visko... Užvirė manyje viskas, kas tik galėjo ta tema. Maniau, kad kai tik pasitaikys artimiausia proga padarysiu tai ko Noriu. Ir kokia aš debilė. Pildosi tik tokie norai, kurie kenkia man pačiai, galbūt ir dar kai kam (šiuo atveju). Vis dar nesuprantu iš kur kilo tiek minusų, kad sumąstyčiau antrą kvailystę savo gyvenime... Užsinorėjau ir viskas... O pradėto darbo net deramai užbaigt nesugebėjau... Nemoku apsakyt kaip lavoniškai šiandien jaučiausi šulėj, ne vien dėl miego stygiaus, bet dėl visko kas dėjosi nuo pusės pirmos nakties iki antros ar pusės trečios nakties... Taip sumautai dėl savo norų dar niekada nesijaučiau... Jaučiuosi taip, lyg būčiau užkerėta...

Why meee? Why?!

Atrodo, kad gyvenu kentėdama ne tik nuo kitų, bet ir nuo pačios savęs... Jokių žalingų įpročių neturiu, kad galėčiau kenkti sau fiziškai, aš tiesiog žlugdau pati save psichologiškai... Ką aš sau galvojau šiąnakt? Na žinoma. NIEKO! Kaip ir visada. Dėl visko kas man šventa, kodėl Tu paskambinai??? Na kodėl tu turėjai paskambinti kaip tik tuo metu? Tu gal mano mintis skaitai ar dar kas??? Nieko nesupratau nuo pat pradžių, tad nieko nesuprantu ir dabar, nors pati viską ir užvedžiau šiąnakt...

Pasakykit kas nors kas man yra? Mergainiškos ambicijos ar noras kažką įrodyti sau? Aš neįsivaizduoju kaip dabar man reiks viską vienai iškęst... O juk viskas taip gerai prasidėjo... Diena praėjo kaip ir eilinis pirmadienis (beveik), grįžau mano, vakare išvažiavo mama, parsisiunčiau keletą filmų, vienas iš jų buvo "La Troškinys" ir taip norėjau pasikelti nuotaiką, kad tuoj pat pasileidžiau per winamp'ą ir įsistebeilijusi į ekraną žiūrėjau iki po dvylikos penkiolika (tik kada tiksliai pradėjau žiūrėt nepamenu). Turiu tokią vaikišką savybę - man patinka animaciniai filmai bei filmukai... Pažiūrėjus Troškinį, buvau tokios pakilos nuotaikos, mane taip pralinksmino jis, kad nuėjau miegot kaip niekad gerai nusiteikusi... Ir štai pasirodo mano užkerėtumas - į galvą ėmė lysti visokios neigiamos mintys... Mano teorija - buvau tokios pakilios nuotaikos, kad radau pasitikėjimo savimi bei ryžto užbaigti tą absurdų teatrą... Man pavojinga būti geros nuotaikos, nes tada tikrai galiu prisimislyti tokių dalykų, dėl kurių vėliau turėsiu gailėtis. Ir ne pirmą kartą tai pastebiu. Kai būnu geros nuotaikos pasiryžtu tam, kam man būtų reikėja laaabai daug laiko pasiryžti. O vėliau dėl to gailiuosi... Ir ilgai...

Ja paslėdnija dūra...

Neišeik. Prašau.
Nebent išeisi tyliai tyliai...
Ir niekada nesugrįši...

Laisvas "plotas"

Iki poryt ;D.
Bet nežadu nieko rengti, jokių vakarėlių, jokių susibūrimų, jokių "plotų", nieko...
Na, bet čia ne svarbiausia mano rašymo priežastis. Nors šiaip net nežinau tikrosios priežasties, kodėl šiandien nusprendžiau rašyt...
Iš po savaitgalio esu kažkokia tarsi apsnūdus. Tikriausiai mane taip lietus veikia, net kai jis amazing, juk savaitgalis gana neįprastas buvo (kaip man). Nors šiaip nieko neįprasto, tik tai, kad sekmadienį vargšą kompiuterį gydė ;D. Viską, absoliučiai viską ištrynė ir perrašė tik tiek, kiek turėjom sisteminiame diske. Tad kompas dabar beveik tuščias, tik su keliais filmais kuriuos jau spėjau atsisiusti iš linkomanijos.lt per torrent'ą, tačiau dar nespėjau pažiūrėt nei vieno, tik taip, akimis permečiau. Keistai kažkaip aš čia šiandien rašau - nuo sekmadienio, šeštadienio link ;D. Taigi, nenuostabu, kad prasėdėjau visą sekmadienio dieną namie, juk šeštadienį sode teko pabuvot bei po parduotuves turėjau spėt paskui mamą lakstyt ;D. Asmeniškai nemėgstu eit apsipirkti, kai nežinau ko noriu. Tokie vaikščiojimai po parduotuves, kaip šeštadienio popietę, man tėra bereikalingas laiko švaistymas. "Saulės mieste" man reikėjo tik vieno daikto, ir mes su mama jį įsigyjome (ne man vienai jo norėjosi). Nusipirkom treniruoklį, kaip kokios reklamos aukos, tiksliau tai aš pirmoji ja patapau, ir tik truputį vėliau užkrėčiau tuo mamą, bet jai taip pat buvo aktualiu jį įsigyti, juk tai ji liepos pirmą savaitę į Graikiją, tiksliau - Rodo salą, susiruošė, ne aš. Tad tikiuos, kad nei man, nei jai (tuo labiau) neteks gailėtis. Tiesa, net ir kvailiui aišku, kad vien pasilankstyti po penkias minutes ant treniruoklio nepakanka, reikia ir papildomai treniruotis. Taigi mama užvedė ant mankštos pratimų kelio, kuris man vakar buvo nelabai arti širdies, bet vis tiek turiu vilčių, pamažų jį prisiartinti ir jei pavyks net ir išlaikyti jį tame tempe visą vasarą, tad štai kodėl vos baigusi šį įrašą bandysiu prasitampyti ;D.
Tai ir būtų viskas šiandienai ;].

Palinkėkite sėkmės ;D

Depresuoju.

Na ką gi. Ne pirmas kartas, bet ką padarysiu, jau kai pradedu depresuot tai greit neužsibaigia tai.
Eilinį kartą aš vėl svyruoju ant depresijos slenksčio. Pirmyn, atgal, pirmyn, atgal. Galva baigia apsisukti... Nebežinau nieko. Keista, bet nesenai kaip tik galvojau ką man reiškia sąvoka "Nieko". Į tą žodį įeina daugelis visokiausių kitų žodžių bei sąvokų. Bet man jos visos turi tą pačią reikšmę, jos visos neigiamos.
Jau kelinta diena, kaip į mamos susirūpinusį klausimą - "Kas nutiko?", atsakau taip pat šalta - "Nieko.". O ką dar sakyti, kai tikrai nieko nevyksta, be to, kad gyvenu. Dabar rašant man net juokas suima, kai vakar beveik nenorom tyliai sušnibždėjus tą sakinį mamai (žinoma mamai iš karto pasakiau, kad nieko nesakiau), susimąsčiau, kad gal jame ir yra šiek tiek teisybės...

Šiek tiek geresnės naujienos - išsiregistravau iš one.lt, šiandien nebuvau mokykloje, išsimiegojau. Priežastis kodėl nenuėjau į mokyklą, simple - tiesiog nenorėjau ;D, o kadangi mama šiandien buvo gana gera, tai leido neeiti (bent jau menki mano norai pildosi, gerai, kad nors tiek ;] )...
Žinot ką. Pamelavau. Visai neišsimiegojau. Gulėjau ryte lovoje, klausiausi už lango, lauke ūžiančių mašinų, žmonių balsų bei kito gatvės triukšmo... Nepamenu ką sapnavau, tik žinau, kad kažką visiškai nesąmoningo ;D...

Buvau nusiteikusi, kad šiandien daug rašysiu. Mintys dieną galvoje pynėsi viena su kita. O dabar. Tik viena kita mintelė atsiranda, tarsi iš miglos sugrįžusi... Taip smarkiai norėjau šiandien pastovėti lietuje... Jausti lašus ant skruostų, plaukų, drabužių, kūno... Jausti vandens tvaiką, tvyranti ore... Ech... Kyla klausimas, kodėl neišėjau iš namų į lietų, jei jau taip norėjau? Atsakymas - vos ne visą dieną, aš beveik nieko nesuvokiau. Nei laiko, nei erdvės, net savęs. Nieko... Vapše nieko...
"Žmogus be meilės - atostogaujantis lavonas" - tiksliausias manęs apibūdinimas ;D...
Keista. Man trūksta šilumos. Ne. Ne tokios, kokią suteikia šeima. Anos, kitokios. Šilumos iš mane mylinčio bei manęs mylimo žmogaus... Kvaila užgaida pasakysit? Gali būti. Pati nebežinau... Norisi laisvės. Kažkada pasakiau tai mamai, o ji su didžiausia ironija paklausė - "Ką tu su ja veiksi?"... Aš nutilau. Ne tai, kad mane nustebino tokiu klausimu, kurio aš nesitikėjau, tačiau tai, kad aš nežinojau atsakymo tada į jį... Ką tik susimąsčiau. Aš dar iki šiol neradau atsakymo. Noriu laisvės, bet net nenutuokiu ką su ja veikčiau. Ironiška, ar ne ? ;D ... Tai tada kaip su meile? Man lygiai taip pat kaip ir Laisvės, norisi Meilės... Bet gal lygiai taip pat aš nenutuokiu ką su veikčiau...?... Aš tikriausiai greitai jau ir pati nebeatsipaistysiu ką šneku ;D ...
Nebesuprantu kas man - atsinaujinę depresijos požymiai ar isteriškas paskutinės vilties praradimas? Jaučiuosi vos nekaip beprotė - rodos tuoj imsiu ir nusitrauksiu nuo paskutinių grandinių, laikančių mane su Protu sujungtą... Nors gal neblogai būtų, m? Juk sakoma, kad visiems bepročiams linksma. Jiems nėra jokiu rūpesčių, atsakomybės, nieko. Gyvenimas tiesiog viena balta spalva nušvinta... Ne taip kaip man dabar. Atrodo tik viena juodą tematau, tačiau kai geriau pagalvoju (o taip itin retai būna), tai susivokiu, kad kiti žmonės dar labiau nelaimingi negu aš. Vieni badauju, kiti nepagydomom ligom serga, treti kenčia nuo stichinių nelaimių, dar ketvirti miršta... Tačiau tai viso Pasaulio problemos. Ne vien tų žmonių. Tuo labiau mano...
Ir aš vis tiek jaučiuosi nelaimingiausia iš visų, nes mano problema - savęs neradimas.
Man jau penkiolika. Šiemet sueis šešiolika, tačiau niekaip nesugebu savęs atrasti taip, kad būčiau laiminga. Savimi patenkinta. Bandžiau sportą, meną ir nieko. Ne mano sritys. Aš jau nebekalbu apie visus tiksliuosius mokslus. Vienintelis dalykas ką sugebu - kalbos. Vienintelis mokymosi dalykas, kuriame šį bei tą susigaudau. Bet vis tiek nesijaučiu tuo patenkinta. Kaip pasižiūri į kitus žmones, kurie save sugebėjo atrasti nuo pat mažens... Net pavydas sukyla...

Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal... Kaip banalu ;D ... Puikiai žinau, kad niekas nestovi vietoje, tuo labiau Laikas...

I've lost

The Inspiration.

Neturiu apie ką šiandien rašyt.
Per daug visko mano galvoje, kad sugebėčiau blaiviai išmąstyt ką nors šiandieniniam įrašui.

See you later people...

Vasara...

Na ir?
Aš jos nejaučiu, o jūs?
Nors ir vasara, nesijaučiu vasariškos nuotaikos. O turėčiau, ypač iš po tokio savaitgalio.
Oi... Savaitgalis... Galėtų panašių ir daugiau būt ;D. Laisvai galėčiau ir norėčiau vėl būti barmene. O ką? Visai nieko buvo ;P ;D. Na, bet tiesą sakant, kaži ar pasitaikys artimiausiu laiku dar vienas toks savaitgalis...

Šiaip šiandien nieko gero nebuvo, prasėdėjau, kaip ir likusi klasė, dviejose matematikose (žiauru buvo), pamiršau lankomumo sąsiuvinį ir dabar jeigu nesurasiu jo ryt iki penktos pamokos, turėsiu ilgai ir nuobodžiai klausytis ilgo ir nuobodaus moralo. Dar aš šiandien depresuoju dėl to, kad rytoj rašom chemijos diagnostinį, o aš vapše nieko nebesuprantu bei nebemoku. Kas dar? Daugiau, kaip ir nieko... Gal... Tiesa. Prisiminiau. Kadangi šiandien nebuvo pirmos pamokos, o į antrą pamoką atkėlė žmogaus saugą, tai mokytoja buvo gan gera ir išsivedė mus pasivaikščioti prie Talkšos ežero. Bet ne čia esmė. Esmė tai tame, kad (kad ir kaip keista man buvo) prie manęs priėjo Dei ir paklausė ar aš buvau išvažiavus į Joniškį (mat penktadienį vietoj laisvos pamokos turėjom eit su dailės mokytoja prie galerijos, po to Dei pasiūlė nueiti į Maximą, nustebau, bet sutikau, tai eidamos ir pasišnekėjom, pasakiau, kad mėtausi tarp to ar važiuoti į Joniškį, ar pasilikti), pasakiau, kad pasilikau ir visai dėl to nesigailiu. Ir tikrai nesigailiu. Mane tik nustebino, kad apskritai ji pasiteiravo apie tai, mat aš galvojau, kad ji jau ir pamiršus viską bus. Bet pasirodo ne.

Sakyčiau kažkas naujo?
Ar vėl suklysiu?