Best weekend ever ;D ;D ;D

Net nežinau kaip čia man pradėti šį įrašą ;D.
Na negaliu pasakyt kiek manyje viso ko, kažko tokio ;D.

Atsikėliau vakar dieną apie dešimtą ryto, nuėjau miegot šiandien apie pusę šešių ryto ;D. Neblogai sakyčiau ;D ;D. Beveik visą mielą naktelę prasedėjau lauke, ir tik apie penktą ryto susigraibėm eiti į verandą, nes, kad ir kaip bebūtų keista, prašvitus buvo dar šalčiau nei naktį.
O, kad jūs žinotumėt kokia graži naktis buvo... Įsivaizduokit - miestelis, jokių mašinų, jokio trukšmo, jokių lempų ar šviestuvų gatvėse, danguje žvaigždės kuo puikiausiai matosi, ir kai žvelgi į jas, tau net nesinori galvos nuleist (bet greit visgi nuleidi mat sėdėti užvertus galvą nelabai patogu ;D ), jos tiesiog prikausto tave, prie to pavasariško dangaus tamsumo, tos beribės plotmės... Bet koks nepažįstamas jausmas pasijuto man, kai va taip sėdėjau sėdėjau lauke, stėbėjau ryškų jaunatį ir po kelių akimirkų pamačiau kaip ėmė švisti. Nežinau. Atrodo, kad nieko ypatingo, rodos tas pats kaip ir stebėti kaip ima temti. Bet šį kartą buvo kažkas kitaip...
Nežinau kas, tik žinau, kad buvo...

Ir visgi aš

Neišvažiavau.
Pasilikau namie ir visai nesigailiu.
Atėjo vakar pas mus į svečius trys mamos pusbroliai ir kuo puikiausiai praleidom vakarą. Tiek visko prisiklausiau apie savo giminę iš mamos pusės, kad net nuomonę teko keist apie, na, viską ;D. Galų gale paaiškėjo, kad mūsų ši giminė, net ne giminė, o Klanas ;D ;D. Pasirodo priklausau "Meškų Klanui" (mano giminė iš mamos pusės "Meškų" (mat tokia pavardė)). Visai nieko, m? ;D ;D. Žodžiu tiek visko išgirsti per vieną vakarą, tai yra žiauriau negu žiauru ;D ;D ;D.

Nors aš vakar ir neišvažiavau į Joniškį, užtat šiandien greit turėčiau išvažiuot į Smilgius, miestelį netoli Panevėžio, vėlgi su tais pačiais trimis savo dėdulėmis pas kitus giminaičius ;D.

Linksma, oi kaip linksma bus ;D ;D ;D !!!

Noriu. Nenoriu. Noriu.

Nenoriu. Nežinau. ;D ;D.
Turiu pagal idėją šiandien iki "vakaro" išvažiuoti į Joniškį. Lagaminas sukrautas. Danga kambaryje išsiurbta. Beliko tik indus suplauti ir tik dušan įlįsti. Ir galėsiu važiuot... Manau. Šiaip yra viena problemėlė. Aš nežinau ar aš iš viso noriu ten važiuoti...

Ką daryt?

Ką daryt?

Ką daryt?...

Kaip nekeista

Bet aš atsisakiau pažaisti Alias su bendraklasiais per etiką.
Vakar kokias dvi valandas skundžiausi, kad aš "kaip šuniui penkta koja", o šiandien net neprisijungiau prie kitų.
Ir kas man po galais užėjo?
Na žinoma. Kai tik įėjau į kabinetą, išgirdau, kad žaisim Alias ir tuo pat paprieštaravau mat labai norėjau pakalbėti, bet kadangi buvau vienintelė tokia kvaila, tai pasiėmiau kėdę ir atsitraukusi prisėdau netoliese kitų. Mokytoja dar bandė mane perkalbėti, tačiau būdama ožiaragiu tvirtai laikiausi savo nuomonės. Atvirai pasakius tai pasijutau kaip menkysta, kad atmečiau mokytojos pasiūlymą. Bet bendraklasiams puikiai sekės žaisti ir be manęs, tad nesijaučiu, kad bučiau dar ką nors, be mokytojos, nuvylusi... O priežastis kodėl neprisijungiau prie kitų tai ta, kad kai paprieštaravau, gana garsiai, jog noriu šnekėtis, Greta tuo pat garsiau riktelėjo 'ne' (ji buvo už žaidimą), tada aš "užkriokiau" 'ja' ir va tada prasidėjo... Visi kaip pradėjo aiškint, kad aš vos tik įėjus tuo pradedu šūkaut, viską suknisu, nes kiti taip tyliai kalbėjosi, o aš čia vos ne laukinė ir tik rėkt temoku ir taip toliau ir taip toliau ir taip toliau...
Kad kas nors žinotų kaip man atsibodo kai va taip stumia visi ant manęs vienu metu... Nebežinau nei ką sakyt, nei ką daryt, nei apskritai gyvent ar mirt.
Kartais net atrodo, kad nėra apskritai žmogaus šioje Žemėje, kuris mane suprastų. Tos pačios mano draugės, pažįstamos jau vos ne dešimt metų manęs nebesupranta net kai bandau ką nors paaiškinti joms. O kai nieko nesakau tai vėlgi blogai. Atrodo lyg visas mano gyvenimas tėra vienas didžiulis nesusipratimas, kuriame visi eina prieš mane. Aišku galėčiau bandyti stengtis ko nors pasiekti, kažkuo užsiimti, lankyti krūvas būrelių ir panašiai, bet aš to nedarau nes nenoriu užimti kažkieno vietos, juk kitas žmogus gali būti žymiai geresnis už mane ir gal aš tik užimu jo vietą. Štai kodėl beveik nebesisiūlau į konkursus, olimpiadas ir kitur. Žinau, kad yra kitų, kurie gali viską padaryti daug geriau už mane, bet kadangi daugelis yra per daug užsiėmę, kad galėtų visur dalyvauti, tai jų nuomonę aš egoistė, nes nenoriu prisiimti atsakomybės už savo veiksmus vienur ar kitur. Bet kaip aš galiu prisiimti sau kažkokią atsakomybę, jeigu visiškai nepasitikiu savo jėgomis. Neturiu nė menkiausio pasitikėjimo savimi.
Ne kartą ir ne du, ir ne tris mama man sakė, kad turiu pratintis gyventi, reikia mokėti susivaldyti, susitaikyti ir bla bla bla. Gerai pritariu, kad reikia mokėti "gyventi". Bet. Yra viena problema - aš nenoriu. Nenoriu kaskart nusileidinėt durniui (nors ir sakoma - duok durniui kelią). Nenoriu taikstytis su tais žmonėmis kurių dėl nepaaiškinamų priežasčių tiesiog nemėgstu ir viskas. Nenoriu tramdyti savęs kai akivaizdžiai būnu teisi, bandau tai įrodyti, o mane tildo. Nenoriu, kad beveik visus penkiolika metų daugiausiai praleidusi tarp suaugusiųjų, nuėjusi kitur, kur vėlgi jų pilna, besakydama ką nors jausčiau kaip man vos ne iki pamėlynavimo spaudžia ranką mama, norėdama mane nutildyti, o paskui grįžus namo aiškintu, kokia aš esu, kad su niekuo nebendrauju. Nenoriu taikstytis net su menkiausiom mamos patyčiom namie. Nenoriu. Nebenoriu.
Beveik visąlaik mane "nusodindavę" aplinkiniai stebisi, kodėl dabar aš esu tokia, kokia esu.
Pasakysiu tik tiek - nesistebėkit, nes tokią mane, Jūs patys susikūrėt.

Mane išdūrė.

Mano "Slapta draugė" iš tikrųjų vis gi tikrai buvo "Slaptas draugas" - Džiugas. Bet vis dėlto aš buvau teisi, nuo pat pradžių, kad mano "Slaptas draugas" yra Džiugas. Nors tiesą sakant dar ir dabar jaučiuosi sumišus dėl viso šito. Vakar tvirtai buvau nusprendusi, kad bernainas "nekeis lyties", pasirašęs "nuo slaptos draugės", bet pasirodo klydau. Nors gal ir gerai... Net nebežinau ;D. Ai nu žodžiu ;D. Tiesa, Kopūstėlis pagyrė mano raštą, sakė, kad labai gražus ;]. Buvo malonu išgirsti gerą žodį iš žmogaus, dėl kurio tiek stresavau, nors tas stresas šiaip jau buvo gana malonus ;D.
Kitas dalykas, nelabai geras, nes šiandien buvo paskutinis Psichologijos užsiėmimas. Liūdna. Bet. Mes nutarėm susitikti birželio 18d., jei gerai išgirdau, tik dar neaišku kelinta valandą, bet čia jau nebus problemos.
Prieš išeinant mes dar turėjom parašyti kas labiausiai patiko, kaip jautėmės per visą prabūta laiką Psichologijoje. Ir aš ten toookių nesąmonių privėliau, kad žiauru... Net nebeatsimenu ką aš ten rašiau, bet kadangi mintys "lipo" viena ant kitos, tai žinau, kad nieko rišlaus ten tikrai nėra ;D, tačiau bent jau būsiu parašius tai, ką norėjau ;].

Kitos naujienos. Pirmą kartą buvau pavadinta "nesveika", vien dėl to, kad priėjau prie Tomo ir paklausiau ar jam viskas gerai, nes jis šiandien man atrodė kaip koks lavonas. Nu, bet čia ne esmė. Nors ir buvau šiek tiek įsižeidusi, bet whatever.
Kitas dalykas, tai tas, kad pasijutau kaip šuniui penkta koja. Visi kažkaip taip gerai sueina vieni su kitais, o aš. Aš kaip visad - nieko nežinanti. Bet durniausia tai, jog, kad ir kaip man atsibodo amžinai būti ta Nežiniuke, aš vis tiek nieko nedarau, kad kažką pakeisčiau. Žiauriausia - aš tai suvokiu bei pripažįstu.
Žinoma suprantu, kad ne itin geri santykiai su klase daro savo, bet tikrai pasijuntu tarsi būčiau niekam nereikalinga. Atrodo taip lyg klasėje manęs net nebūtų. Kaip, pavyzdžiui, bet kuri diena mokykloje - būni ir tiesiog stebi viską kas vyksta tarsi iš šalies. Aš esu, kaip gyvas daiktas, bet tuo pat metu manęs kaip ir nėra, kaip 8b klasės mokinės. Nemoku paaiškinti. Vieni mane prisimena kai reikia prie ko nors "prisikabinti", kiti - kai šiaip ko nors prireikia dėl mokslų ar kokių kitų materialinių daiktų. Nors... Vakar ir šiandien mane prisiminė Dei, kai reikėjo jai padėti. Bet va. Prisiminė, nes reikėjo padėti. Bet ką padarysi, nemoku pasakyti "ne" kai kuriems žmonėms. Nu, bet čia ne esmė. Esmė ta, kad (eilinį kartą banaliai pasakysiu) aš jaučiuosi nelaiminga.
Savaitgalį kai buvau mamos dėdės jubiliejuje, kalbėjau su Gusčiu, to dėdės sūnumi. Gustis sakė, kad esu subrendus ne pagal amžių, nes (cituoju) "dabartiniai aštuntokai yra tikrai (švelniai tariant) durniai". Iš dalies pritariu jam, nes kai kurie mano klasėje tikrai dar "nepribrendę" iki 14-likos - 15-likos metų amžiaus. Na, nežinau kaip čia pasakyti. Žodžiu.
Ne pirmą kartą girdėjau kažką panašaus, kiti pašnekovai dar kartais prideda, kad dėl šito mano "subrendimo" man bus geriau vėliau, ateityje. Bet ne kartą esu pagalvojusi - kas man iš to? Kas man iš to, kad man viskas turėtų būti gerai ateityje, jeigu dabar man yra blogai. Na gerai, gal vėliau dar kas nors pasikeis, gal vėliau tikrai bus man geriau, bet. Bet kodėl man negali būti gerai dabar? Žinau. Įsivaizduoju. Bet geriau nieko dabar nesakysiu...
Užteks šiandienai banalaus mano nelaimingumo.

Čiau...

"Austėjukui"

Taip buvo užrašyta ant raštelio, kurį man parašė "Slaptas draugas", tiksliau - "Slapta draugė" ;D. Kaip man buvo malonu, kai gavau tokį mielai šmaikštų raštelį. Tik sunervino tai, kad Dei su Agne žino kas ta mano "Slapta draugė" >;[, o man nepasako >;[ ;D;D ... Na, bet nebeilgai teks laukti, kol sužinosiu, juk jau ryt bus Psichologija, bet jaudinuos tik dėl vieno, kad man bus, pasitaisau - yra, nepatogu dėl to, kad kai pasakysiu kuo turėjau rūpintis, susinepatoginsiu dėl dovanotų dalykų, bet ai, kas bus tas.
Eidama namo nutariau, kad pasakysiu mano rūpintojėlei labai labai labai labai labai didelį Dėkui už viską, o ypač už vakarykšti 3BIT'ą, kaip buvo gera gaut maisto, ypač vakar, nes man mokykloj reikėjo išbūt aštuonias pamokas, tad buvau labai laiminga, kad mane pamaitino ;D. Dar be šitų dovanėlių gavau popierinę Gervę, kurią pasistačiau ant lentynos ;P ;D;D.
Kažkaip keistai pasijutau, kai perskaičiau raštelyje, kad mane stebi ;D. Nežinau, gal čia tik pajuokavo, bet jei rimtai, tai tada žiauru, mane beveik visą savaitę stebėjo mano rūpintojėlė ;D.

Per daug noriu iš gyvenimo.

Ir jau ne pirmą kartą pastebiu tai. Prisimąstau visko, kaip pavyzdžiui šiandien susigalvojau, kad noriu išmokt Parkūro ir būt treisere (treiseris – žmogus atveriantis naujus kelius), bet man tai neįmanoma. Aš per daug visko bijau, kad galėčiau bandyt sienom, turėklais laipiot. Dar be šito, tai man nėra kur laipiot ir nėra kas mane mokintų, na gal ir yra kur nors būrelis ar kažkas panašaus, kur galėčiau eit mokintis, bet man yra viena labai didelė problema. Net jei ir įvyktų stebuklas ir aš susirasčiau tuos treiserius, tai vis tiek greit viską mesčiau, nes man tektų ten eit ir užsiiminėt tuo vienai, ta prasme, kad eičiau į užsėmimus, treniruočiausi pradžioj viena, gal vėliau įsitrinčiau prie treiserių ar panašiai, tačiau aš tiesiog nenoriu tuo užsiiminėti viena pati.

Galėčiau daug ką lankyt, bet nenoriu, nes pirma - nuo pat mažens man buvo kalama į galvą, kad aš nieko nesugebu ir taip toliau, ir antra - dėl to, kad aš beveik visur viena, nenoriu eit į kokius užsėmimus, nes vėlgi būsiu viena. Nors gal visgi tiksliau būtų pasakyti, kas aš ne viena, bet vieniša... Juk negaliu sakyt, kad visą dieną išbuvus mokykloje tarp kokio tūkstančio žmonių buvau viena, aš tiesiog buvau vieniša, taip tiksliau būtų. Mokykloje nors ir būnu ne viena, bet visada jaučiuosi vieniša, nebeturiu tokių draugių, net draugėmis nebepavadinčiau, bendraklasių su kuriomis galėčiau pakalbėti, kaip su Pancėm nuvažiavus į Joniškį. Bet dėl nutrukimo nuo klasės esu pati kalta. Pati pradėjau atitrukinėti nuo klasės jau praeitų mokslo metų pabaigoje. Vasara visur važinėjau, grįžusi rugsėjo pirmą pamačiau daug visokių pasikeitimų tarp bendraklasių tarpusavio santykių bei daug viso kito. Pasijutau tarsi iš Mėnulio iškritus. Neatpažinau savo klasės. Visi pasikeitė ir iš mano pozicijos ne į gerąją pusę. Bet čia tik mano nuomonė.
Ką tik sumąsčiau ir trečią priežastį - dabar, kai beveik nieko nelankau, neskaitant švedų kalbos būrelio bei Psichologijos, mane mama vis dažniau užsipuola, kad "nieko neveikiu, niekur neeinu, tik sėdžiu namie tarp keturių sienų" ir todėl pamažu ji ima ėsti man nervus, nes kalus pati man, kad nieko nesugebu, dabar pati bando mane priversti lankyti kažkokį tai būrelį.
Visąlaik žavėjausi ir tebesižaviu kovų menais, ir visada norėjau lankyti karate, nors ir kaip absurdiškai skamba. Kažkada pasakiau tai mamai, tai ji tik pasakė, kad "nueisiu, mane ten suspardys ir visa sudaužyta niekur daugiau nebeeisiu". Nežinau. Gali būti, jog ji teisi, bet nepabandžius nesužinosi. Bet geriau mesiu aš šitą mintį, kaip ir šiandieninę užgaidą išmokt parkūrą ir toliau gyvensiu klausydamasi, kokia aš netikėlė.

Beje, ryt nutariau į Psichologiją neeiti. Tegu Chebra žaidžia be manęs "Slaptą draugą"...

Plyštu perpus...

... Labai esu laiminga dėl Norvego - Alexander Rybak - pergalės Eurovision Song Contest 2009, bet taip pat esu nusiminusi dėl Lietuvos, nors į finalą patekom - taškų mažokai, mane guodžia tik tai, kad bent jau nevisiškai paskutiniai buvom ;]...

Šiaip, kad laimėjo tokia daina, kaip "Fairytale" visai negaila, būtų žymiai gailiau jei laurus būtų nuskynęs koks graikas ar kokia Islandija. Bet man asmeniškai jau iškart buvo aišku kai pamačiau Norvegija, kad šitas vaikinukas neturi lygių. Tame pasirodyme buvo viskas kuo puikiausiai - pradedant tais trimis vaikinais, kur saltus darė antrame plane ir baigiant A. Rybak'o charizmatiškumu. Niekam ne paslaptis, kad dabar jau kurį laiką panos alps dėl Norvego, žinoma aišku kodėl, juk tokių grožių reta ;Dp, bet man dar be to degančio jo žvilgsnio bei kerinčios šypsenos labai įstrigo, tiesiog vos ne į kraują man įsiliejo dainos tekstas. Retai, kada man taip įstringa dainos žodžiai. Busiu banali ir galbūt pasikartosiu, sakydama, kad tai tiesiog nepakartojamas tekstas ir tokių na, tikrai pasitaiko per kelis metus vos vienas kitas apskritai.

Bet nors ir esu kupina palaimos, euforijos ir kitų džiugių emocijų, tačiau niekaip negaliu nedvejoti dėl Psichologijos. Per ateinantį užsiėmimą žaisime "Slaptą draugą". Aš jau nuo praeitos Psichologijos ėmiau dvejoti ar man reikia jungtis į ta žaidimą ar ne. Nelabai žinau teigiamų jo pusių iš mano pozicijos, bet, užtat matau daug minusų. Pirmiausia tai labai baisu man, kad išsitrauksiu ne iš savo klasės žmogų (o tokia galimybė yra iš keturiolikos aštuonios). Antra - jei ir pataikyčiau ne ant saviškio tai man būtų labai didelių keblumų perdavinėjant tas dovanėles, nes na aš nelabai jau pasižymiu komunikabilumu ar drąsumu prieiti ir paprašyti, kad perduodu ten dovanikę tokiai ar tokiam. Trečią - jei išsitraukčiau žmogų apie kurį nieko nežinau būtų dar daugiau sunkumų galvojant ką čia tokio įdomesnio sumąsčius. Juk jei žaisim ar savaite, dvi, tai nei kiekvieną dieną tą patį šokoladuką, nei tą patį raštelį rašinėsi... Nežinau... Tikriausiai teks aukoti vieną ar du užsiėmimus. Nieko kitaip nebus.

Tiesa, vos nepamiršau. Šeštadienį tikriausiai pirmą kartą per dvejus ar ketverius metus, kai gyvenu centre, buvau išėjusi kažkur tai "pagastroliuoti". Deją man tik gailą, kad mano telefonas, su l-a-b-a-s kortele kažkur paskraidė ir nežadėjo sugrįžti ;D.

Rain is just amazing.

Isn't it?..

For me it is. Why? Because it makes me want to live again... It heals my soul... I feel different when it rains... I feel this strange joy in me when it rains on me...

Ir aš jį jutau šiandien. Pradėjo lyti. Susiruošiau į parduotuvę. Ji arti. Suvaikščiojau pirmyn atgal greit. Beeinant mane apėmė toks keistas jausmas uodžiant tą lietaus tvaiką ore, jaučiant tuos lietaus lašus ant skruostų, rūbų. Galvoje nei vienos minties. Tik didžiulis noras nutrenkt viską - visus darbus, rūpesčius ir tarsi išskleidus sparnus skrist padangių link bei džiaugtis lietumi...
Deja. Mano svajonės per daug nežemiškos, kad būtų lemta joms išsipildyt. O gaila. Na, bet ką padarysi, kad jau tokia "nežemiška" pati esu ;D. Per daug svajonių, norų, fantazijų many ;].
Vis dėlto nutariau, kad jei kada nors busiu kur gamtoje ir ims lyti - būtinai eisiu pavaikštinėti po tą šlapią gamtą.

O kaip man šiandien to trūko...

Someone. Please.

I am begging you.
Kill me.
But...
There is one problem.
I'm too tired of being alive, but I am too scared to be dead...
I don't know who I am anymore...

- - -

Tyla...

Tyla..

Tyla.

Neturiu šiandien ką rašyt.

Keista, ar ne? ;D

Kai pyksti. Ką galvoji?

Aš bent jau asmeniškai tai nieko negalvoju. Tada būna tas tikrasis pyktis. Šiandien tuom įsitikinau.

Būnant mums su mama pas močiutę su seneliu ir "švenčiant" mano vardadienį pasakiau ko nereikėjo, bet tai ištariau tyliai (bent jau taip maniau), tačiau mane išgirdo ir mama, ir močiutė, tik keista kad senelis neišgirdo. Matyt per daug buvo įsijungęs į žaidimą (kurio taip ir nebaigėm). Bet čia ne esmė. Esmė tame, kad man nebeištvėrus klausytis, kaip varo ant manęs, tiesiog sviedžiau kortas ant sofos, pakilau ir išėjau. Žinoma prie durų man dar teko "pakovoti", bet ištrūkau. Išėjau ir ėjau kur akys vedė. Žingsniavau nuo močiutės namu iki Auksinio, pasukau ežero link. Pasėdėjus kelias minutes vėl pakilau eiti. Gal ir būčiau ilgiau pasėdėjus, bet kad tas vėjas taip įkyrių šalčiu pūtė, jog nebeištvėriau, tad pasukau takeliu, vedančiu atgal į Saulės aikštę pro kapines (netiesiogiai pro jas, tiksliau - pro tvorą, juosiančia kapines). Iš Saulės aikštės nužygiavau kiemo, netoli mokyklos link. "Užkopiau" į tariamą kalną ir pakraščiais mokyklos stadiono, tiesiu taikymu ėjau pro kasdieninį taką, jį kirsdama, ir nusukau muzikos mokyklos link. Perėjus per kiemą atsidūriau bulvare. Nieko neliko kaip tik kulniuot namų link. Na kadangi nei raktų, nei pinigų neturėjau tai grįžus teko palukuriuoti ant kieme esančio suoliuko bei palaukt, kol "grįš nuosprendis" (mama). Tiesa, pakeliui namo man bandė prisiskambinti senelis su mama, bet aš neatsiliepiau. Tad kai grįžo mama ramiai parėjom į butą ir tada aš išgirdau kaip ji bandė paaiškint močiutei, kad aš jau beveik suaugus, kad manęs nereikia auklėti, kad aš savarankiška, kad viskas man gerai na ir taip toliau ir taip toliau.

Keista, bet kažkodėl nusivyliau, kad parvažiavusi mama nepradėjo ant manęs rėkt. Jau kai išvydau Cervą (Honda CR-V), ėmiau kurti "gynybą"... Tačiau man neteko gintis. O gaila ;D. Na, bet gal taip net ir geriau ;].

Das ist tol!

Tai yra puiku!
Nors nevisai. Šiandien žiauriai susivėliau, kai atsakinėjau į vokietės klausimus ;D. Na, bet nieko. Bendrom jėgom, kartu su Dei., šiaip ne taip prakalbėjau ;D. Danke Dei.! ;D.

Keista buvo klausytis, kaip bandau lementi kažką vokiškai. Nors, tiesa pasakius buvo gan smagu ;D.

Na šiaip jau net nežinau. Daugiau kaip ir nieko, nebent dar tai, kad šiandien dirbau vertėjos darbą ;D. Trims bendraklasėms išverčiau vokiečių kalbos tekstus. Tikiuos, kad viskas buvo gerai, nes kitaip pirmadienį jos mane nudės ;D.

Tai va. Daugiau nieko ;].

"Morčius is all around us."

Sorry Dei. kad "pasiskolinau" tavo frazę neatsiklausus. Bet visiškai su tavim sutinku ;]. Morčius and Pavasaris is truly all around us and it is getting on my nervous.

Pavasaris - metas, kai visi atgyja. Bet ne aš. Pavasaris - metas kai visi džiaugiasi. Bet ne aš. Pavasaris - metas kai visi linksminasi iš širdies. Tik ne aš. Pavasaris - metas, kai visi atsinaujina. Bet ne aš.

I am starting to think, that I am starting to hate Spring.
Spring is killing me...

"You spin my head right round..."

Daina pasigirdusi "reikiamu momentu" ;D.
Mums bešnekant Psichologijoje apie mūsų lietuvių mokytoją pasigirdo būtent ta daina, kaip tik tuomet, kai kalbėjome (subtiliai tariant) apie mokytojos galvos sukiojimus (na jums sunku suprasti, galėčiau paaiškinti, bet tai tiesiog per daug sudėtinga). Mes na švelniai tariant šaipėmės iš jos (nors tai ir nėra gražu), tiksliau iš jos galvos sukimo. Mat ji prieš darydama posūkį kažkaip pasuka pirmiau galvą, o tik po to pasisuka, bet tai ji daro itin keistai (bei juokingai ;D). Taigi kaip ir minėjau pradžioje, mums kaip tik juokiantis iš Karolio judesių, mėgdžiojant lituanistę, "prabudo" Tomas ir sako:
"- Kas per daina groj - "you spin my head right round", kai mes čia apie (pasakoma pavardė, bet jos neskelbsiu) kalbam."- ir nusuka galvą į kairę pusę, panašiai kaip ji. ;D. Na aš vos ne kai skerdžiama kiaulė pradėjau tiesiogiai žvengt. Nebepamenu kada gi paskutinį kartą tiek juokiausi "iki žemės graibymo" ;D. Reikia tuos mėgdžiojimus matyt gyvai, čia nenupasakojami ir neaprašomi dalykai ;D.

Taip ir toliau chebryte! ;Dp Respektas! ;Dp

Na, o dar šiandien tai sužinojau, koks mano charakteris pagal mėgiamiausią spalvą - mėlyną - tai aš pagal aprašymą esu truputi uždari (ir net netruputi), sukaustyta (dar ir kaip), turinti poreikį pasitikėjimo ir draugiškumo jausmams (tiesiai į dešimtuką), gera (kas nelabai įtikima man), švelni (abejoju), nuosaiki (wtf?), kukli (iš dalies teisybė), mandagi (kaži) mergina. Aš taip pat labai esu priklausoma nuo aplinkinių nuomonės (teisybė tas) aplinkiniai gali tuo pasinaudoti ir užlipti ant sprando (jaučiu kažkas panašaus jau buvo kažkada). Bet aš taip pat - ideali namų šeimininkė (reiktų dar pridėti -nusivylusi ;D) bei mama. Žinoma be šio testo atlikinėjome dar porą iš kurių juokais lūžome ;D bei keletą kitų, iš kurių vienas iš dalies atitiko mano būdą, kad po kietu kiautu slepiasi (nebepamenu kokia tiksliai) nuoširdi, jautri širdis. Iš dalies tai teisybė, nes aš tikrai turiu tą kiautą, kuris laikui einant vis stiprėja bei didėja - ribodamas mane vis daugiau ir daugiau nuo aplinkinių...

Džiaugiuosi, kad šiek tiek daugiau sužinojau apie save. Manau, kad pradėjusi vėl save pažinti iš naujo, galėsiu pradėti vėl kurti save iš naujo.

" - Oi tik nesakyk, kad nepatiko stumt ant tos lituanistės.- kiek priekaištaujamu balsu kreipėsi Protas į Pasąmonę.
- Na gal ir patiko.- neužtikrintai pasakė ji.- Ne! Dar IR KAIP patiko!- vis dėlto net riktelėjo Pasąmonė.
- Man taip pat patiko,- prasitarė Humoras.
- O man patiko ir tai, ir tai ką sužinojau apie Šeimininkę.- įsidrąsinusi prakalbėjo Širdis.
- Pritariu Širdžiai,- prašnekėjo Siela. Tada ir pradėjo kaisti diskusijos apie šiandieną. Po ilgiausių diskusijų visgi išsišnekėję bei nusiraminę visi išsisklaidė kas sau."

Mina mina mina.

Nesupratot apie ką aš čia, ar ne? ;Dp Apie minas. Neseniai lošiau minas ir niekaip nesugebėjau laimėt. Anksčiau lengvai susidorodavau, bet dabar pastebėjau, kad nieko man nesigauna. Matyt mane rimtai pavasaris veikia. Net žiauru pasidaro kai "pataikau" labai taikliai ant minos, kai manau, kad ten ji ir noriu pažymėti, bet vietoj to nuspaudžiu ją ir "sprogstu". Toks įspūdis susidaro, kad Pavasaris man žalingas ;D.

Kitos naujienos. Mokykloj sekėsi ne taip jau ir blogai. Na, puse velnio. Aišku aš čia galėčiau ilgai ir nuobodžiai filosofuoti apie kai kuriuos mane suerzinusius žmones, bet pasilaikysiu tai kitam kartui.

Namų fronte taip pat puse velnio. Dietos laikytis nesigauna. Grįžusi suvalgiau puse porcijos kiek valgydavau ir po kokiu penkių minučių pajutau alkį. Va tada ir prisiminiau, kad mano skrandis turi "pavalgyti" pilnai ir būtent dėl to aš negaliu normaliai laikytis dietos, nes pusės porcijos man neužtenka. Na nebent sumąstysiu kaip galėčiau pakeisti savo mitybą, taip, kad sugebėčiau ir pavalgyti bei tuo pat metu lieknėti ;D.

" - Manau puiki ta Jos Mintis dėl dietos.- aptarinėjo Protas mintis mano kartu su Valia bei Ištverme.
- Tai gana sunkus išbandymas, tačiau manau susidorosiu!- kupina ryžto kalbėjo Valia.
- Manau man tai taip pat bus į naudą.- pritarė Ištvermė."

Apdujus kaip niekad.

Nors visiškai nevartojau jokių žalingų medžiagų ;D.
Šiandien, per kūno kultūros pamoką susivokiau praradusi savo "įgūdžius". Ankščiau geriau sekdavosi spardyt kamuolį. O kas dabar? Spyris -> kamuolys skrieja -> užribis. Kokia loser'ė... Gėėda... Tiesiog šlykštu.

Ta proga, kad jaučiuosi loser'e nusprendžiau bent jau išbandyti savo valios ar ko ten "ištverme", pradedant jau nuo dabar - laikysiuos dietos. Aišku apie kažkokį sportą rytais ar vakarais nelabai jaučiu yra kalbos, bet stengsiuos sutelkti dėmesį ties dieta. Ne pirmas nevykęs bandymas, bet pažadu pati sau bent kiek pamėginti. Atvirai sakau - neįsivaizduoju kaip čia viskas bus.

Kitos naujienos - šiandien jaučiausi kažkokia apdujus. Lyg pačiuožus. Savaitgalis taip paveikė ar saulėj perkaitau, ar jau visai man tie ryži dažai prasiskverbė į smegenis? Nebesuprantu. Negi Pavasaris čia tokią įtaką daro?..

" - Judu kalti dėl to kas šiandien vyko per kūno kultūrą!- užsipuolė Pasąmonė Valdymą su Koordinacija.- Padarėt kvailę ne tik iš Jos, bet ir iš Manęs tuo pačiu metu!- rėkavo ši.
- Ko Tu čia skaliji kaip šuo prie grandinės pririštas?- neištvėręs ėmėsi ginti vargšelius Protas.- Ne vien jie kalti. Aš, Emocija, Ignoras bei visi kiti ir visos kitos, ir net Tu prisidėjai prie to kas apskritai šiandien vyko.- taisė padėti jis.- Nebūtina čia užsipult tuodu.- Baigus Protui gynybą, Pasąmonė dar kažką sumurmėjo panosėj ir išnyko Minčių sūkury."

Pakartosim!..?

Pances, didžiausiais Dėkui jums už nerealų išsidraskymą!;* <3
Mes jį būtinai pakartosim, ar ne? ;Dp

Na tai ką. Net nežinau apie ką rašyt.. Matyt todėl, kad mano mintis apsunkino svaigus jūros aromato kvapas sklindantis iš aromaterapijos lempos, kurį ką tiktais pakeičiau saldžiu jazminu tvaiku. Mm...

Ne nieko čia nebus su manim. Toks kvapas ir tą pačią aršiausią Panterą užmigdytų ;D.

" - Mmm...- užuodė malonu aromatą Pasąmonė.- Kaip geeeraaa..- svajingu, atsipalaidavusiu balsu tarė ji (kas keista ;D).
- Mhmm...- prisidėjo prie Pasąmonės Protas.
- Ooo taaaiip...- užbaigė Širdis, Siela, Sąžinė kartu su Emocija bei kitomis."