How I wish

That I could just lay down, coil myself into a small ball and just stay like this untill I forget everything I know, oh how I wish, that everybody else could forget everything they know about me... I could start a new life... Unfortunately if my mothers plan successeds I'll start a new life next summer...

Aaaaaah..... I don't want to leave!!!

Do you know

What is the worst feeling ever?

Knowing.
Knowing and not doing anything.

Nežinau jau kelintą kartą tai sakau, bet žinoti, suvokti viską ir nieko nedaryti - baisiausia mano gyvenime. Kaip man atsibodo girdėti suknistai sąžiningus atsakymus, kuriuos ir pati žinau...

Ooooooooooomg kokia aš idiotė!


Somebody help me! Please... ;[

Šiandien toookia nice dienelė

Bet aš vis tiek depresuoju, nes jei taip tęsis ir toliau viskas, gale mokslo metų aš labai labai labai labai labai nenorėsiu išvykti. Aš taip viliuosi, kad kaip ir visi ankstesni kraustymaisi taip ir šis nepavyks... Jei taip bus ir toliau pradėsiu visų vengti ir dar labiau atsiribosiu... O juk taip smagu su Jumis leisti laiką!...

Šiaip šiandien laaaabai cool ekonomikos pamoka buvo, nes mums ją vedė toks labai sweeeet verslininkas, kuris daugumos merginų nuomonę buvo žiauriai fainas grožis ;DDD (visai nekeista, kad tokiai nuomonei pritariau ir aš ;P), bet manęs vis tiek nedomina verslas, na nebent tokie "verslininkai" kaip Jis ;DDD Šiaip tai nusprendžiau, kad jeigu tokie būtų visi mokytojai (ar bent jau dauguma jų) ir šiaip žmones būtų tokie faini, tai būtų daug geriau gyvent šiam pasauly, na bent jau man tai tikrai ;DDD...

I am soooo hopeless.... God damn it!...

Ammm.... ?...

Mintys išsiblaškiosios.
Nežinau ką rašyt.
Siaubas!!! ;DDD

Why does everything has to get better In The End...?...

Šiauliai-Palanga-Kuršėnai-Joniškis-Šiauliai

Neblogas maršrutas, m? ;DDD Manau būčiau visai mielai, paskutinio reiso į Šiaulius iš Joniškio nebevažiavusi ;DD
Tai va, pirma (ir paskutinį) kartą buvau šiemet prie jūros ;D Kiek mano atmintis siekia, tai šiandien pirmą kartą buvau nuėjusi iki pat Palangos Tilto galo ;DD Labai keistas jausmas užplūdo kai ėjau tiltu virš jūros, į mane pūtė vėjas, švietė, šildė saulė, ir rodės aplinkui nieko nėra... Bet vos tai pasibaigė, apniko tokia, mažytė, gal ir bereikšmė melancholija... Matyt vis dėl to kažkur pasąmonėje yra kažkokia mažutė dalelė, kuri pasidaro begalinė kai tik užjunta, kad jai reikia kitokios meilės, šilumos, bendravimo, draugijos... Tada mane ji taip užnervina, kad tikrai manau vieną kartą išvarys mane galutinai iš proto ;DD Kaip sunku pripažinti tai kas akivaizdu... Siaubas... Niekada negalvojau, kad taip sunku yra pripažinti akivaizdumą... Bala nematė. Prisipažinsiu. Man trūūūūūūksta vaikino!!... Na va. Vis tiek nepalengvėjo ;D

Joniškis - kaip ir visąlaik - mano širdį suspaudžiančiu vaizdu, toks artimas ir kartu toks tolimas...

Try to live your life as much as possible for now. Don't look back and don't look forward. Just live for every moment.

Good luck next time!

For our team...

Šiaip prastai jaučiuosi, matyt sirgsiu, bet meldžiu, kad to nebūtų...
Ir daugiau nežinau ką rašyti, jaučiuosi tarsi maišu trenkta - nosis užgulusi, galva vos vos dirba ir toks jausmas tarsi turėčiau temperatūros. Bet trumpai tariant manęs tai nedomina.

Good luck to you guys and don't get sick ;DD

Psichologija pagaliau !

Na, ne taip kaip anksčiau, bet vis tiek geriau pasijutau ;D, nors dabar pagalvojau, kad kita savaitę bus žiauru, jei reikės vėl rašyti gale užsiėmimo, kaip šiandien ;DDD
Daugiau kaip ir nieko...

Once again

We are disappointed...

Next news - aš galiu susirgti...
Jaučiuosi kaip maišu trenkta...

What you suppose to do

When you're acting other way around than you should? - You go out of your mind!
At least that's how I'm living...
I must be going out of my mind for the millionth time... Every time I am left alone at home, I start to depress... I was left alone too many times. In time, all that depression gets too far into my mind and I'm afraid, that one day it'll be far enough and I'll lose myself in my mindless mind... I'm that kind of person, who always needs to be surrounded by other people, who could talk to me all the time... I don't know for how long I can take this kind of life...?... But the problem is that, I don't do anything to change ALL THAT... I'm just to, how to say, lazy to do SOMETHING, ANYTHING... I need someone to forse me to do something, but anfortunately those who actually try that, don't succeed... There is a saying - "Don't try to change The World, it's impossible", I'm think, that for The World is impossible to change ME, 'cause every time something happens, it turns everything upside down all over again and I'm back to being plain old block of freezing ice...
I desperately need changes in my life, and fast... I really don't know for how longer I can take this, 'cause now, it seems, that all, what is happening is against me...

Please, HELP me....

Basketball

Is in My Heart ;D***

Pirmyn Ereliai !!! ;*~

Šiaulių dienos

Tikras vargas man gyvenant miesto centre... Nuo pat ryto sunkiasi nuo estrados garsai pro langus ir kitus tarpelius...
#What a torture...#

Kitos žinios - padariau išvadą, kad man reikia tiesintuvo arba nuėjus į pirmą pasitaikiusią kirpyklą visai trumpai nusikirpsiu plaukus... Kai jie neištiesinti siaubingai atrodo. Nesimato kirpimo ! Mane tai varo iš proto !! Kam tada kirpausi už 80 litų, jei atrodau vos ne kaip pudelis su arbūzo apvalumo snukiu....

Krč.

First things first

WE WON !!! FINALLY !!!
Oh, Thank You for That Miracle...

Okey, toliau. Šiandien vėl pasivaikščiojau su Greta mokyklos reikalais ;DD. Kažkaip fainai, kai jau trečia diena, kai po pamokų vis kur nors nueinu ;D.

#Maybe there are going to be some changes around here?...#

Dar tai šiandien buvau sode. Kelios tylos akimirkos gamtoje man patiko... Tik deja, kad negalėjau pasidžiaugti ilgiau, mat dėl savo tariamosios šeimynėlės tai gana sunku...

That's all for now...

P.S. This The 100th post in my blogger ;D
Yeeee me !!! ;Dp*

Šiandien buvau bibliotekoje !!!

Galit patikėt ? ;DDD Buvau bibliotekoje !! 100-ą metų ten nebuvau ;DD Pasiėmiau penkias iš septyniolikos knygų, iš tų, kurias padiktavo per literatūrą. Nors didelio entuziazmo ir neturiu jų (bent jau trijų) skaitymui, vis tiek gana gerai jaučiuosi ;]...

Šiaip daugiau kaip ir nieko dar šiandien, na bent jau kol kas... Žiūrėsim kas bus vakare per rungtynes...

Iki ryt ;]

God bless Our Team ! I'm begging you... Please, make a miracle...

The New Me ;DD and something more...

Here is The New Me ;DDD
Vakar Mane apkirpo care tipo stiliumi (nors nelabai ir įsivaizdavau, kaip tai turėtų atrodyti, kol nenukirpo manęs xD). Tai va. Džiaugiausi iki tol, kol Rinktinė prakišo turkams...

Šiandien diena (visgi turėsiu sutikti su Dei.) - tikrai prailgo. Šūlej visai nieko buvo, ištvėriau lengviau nei tikėjausi... Šiaip nustebau, kai Greta prisiminė, kad eisim kada nors į biblioteką, tik ne šiandien, nes eis fotkintis mokyklos pažymėjimui, pasakiau, kad man ir reiktų, ir paklausiau ar galiu kartu varyt su ja bei Deivyda ir ji neprieštaravo... Nors iki šeštos pamokos šis bei tas pasikeitė, vis tiek buvau su Dei nuėjus iki knygyno ir dar net porą kartų ;DD Šiaip pakalbėjau šiek tiek su Deive šūlej. Pasirodo ne aš vieną kraustinėjuosi ;D...

Tai žodžiu... Nieko įdomaus. Nieko gero. Ir t.t. Kap į visAd...

Heaven has ended, Hell's strating...

From tomorrow...

Nieko doro šias dvi dienas kaip ir nenuveikiau...

Atvirai sakau nežinau ką rašyt, nes vapše neturiu noro rašyt.
Sorry...

Nostalgija

Jaučiu vasarai bei nepamirštamiems prisiminimams... Per visą vasarą beveik nebuvau namie, tik vieną kitą savaitę grįždavau. Net keista namie būti, o dar keisčiau į mokyklą eiti... Bet pirma apie vasara.

Ši vasara buvo viena geriausių. Vos ne visą laiką praleidau Joniškyje. Buvo taip gera visąlaik jaustis laimingai, jausti tą kitokią atmosferą, ramybę, jaustis šeimos nare, tikroje normalioje ( ne tokioje kaip mano ) šeimoje, net jei tai ir svetimi žmonės, jaučiausi daug geriau nei namie. Labai keista būdavo kai pati merginų mama pasiūlydavo pavažiuoti iki parduotuvės ar iki kokios tetos kartu su jomis. Dar dabar kuo puikiausiai pamenu kaip tąnakt po Roko galvojau, ar tikrai buvau ten su visais ar man tik prisisapnavo. Taip smagu buvo važiuoti i pancių kaimą per Roką. Prisiklausius visų nuotykių iš kaimo buvo taip įdomu matant vietas viską vėl įsivaizduoti. Prisižiūrėjus to tikrojo kaimo ir pati tokio užsinorėjau ;D, Toma jei pameni, tai žadėjai išnuomot kai panorėsiu ;Dp, ir prie to pačio pasakau, kad kai sugalvosiu, tai ir tavo receptuką "pasiskolinsiu" (wasntme) ;Dp...
Kaip malonu buvo leisti laiką drauge su draugėm. Net savaitė nepraėjo kai aš grįžau namo, o jau spėjau vėl visko pasiilgti labiau nei betkada ;D...
Tokia nuotaika apėmė, tarsi rašyčiau apie tolimus laikus, o ne šios vasaros ;D Didžiausia staigmena buvo Agnės ankstyvas sugrįžimas ;D Atsimenu sėdim ant supuoklės mudvi su Toma ir pacaniokais tasi dviem - Domantu ir Dovydu ( Domke Tomos brolis dešimties metų, Dove - pusbrolis, taip pat dešimties ;D, o gal ir be jų sedėjom ;D ) vėlai vakare apie dvylikta, šnekamės atsipūtusios ir tik girdim silpnus kaukšt kaukšt iš Agnės kiemo pusės, tada pasigirsta linksmas, pašiepiantis truputuką Agnės tonas - "Ką princesės?" Abi kaip pašokom "Aaaagne!" cypdamos ;D Ot kiek tada visko prisiklausėm apie Angliją ;D
Bet praeitą sekmadienį kai reikėjo grįžti namo, maniau, kad išprotėsiu kaip nenorėjau išvykti... Nuo to kai mama pasakė, kad sumąstė kraustytis į Molėtus, ir po to kai pati nuvažiavusi tenai viską apžiūrėjau, net ir mokyklą, mane tokia depresija apėmė, kad po viso to, kiekviena akimirka praleista Joniškyje atrodė vis brangesnė ir brangesnė... Kai kurie žmonės pasakydami juokais ar rimtai ką nors apie gynevimą ten, man buvo tarsi kokia atgaiva, bet iš paskos eidavo ir baisusis mano suvokimas, kad taip nebus kol nesugebėsiu pati pilnai savimi rūpintis, kad galėčiau gyventi toli nuo mamos. Tą patį, paskutinį sekmadienį buvau išėjusi pabūti viena, pagalvoti. Vos atsikėlusi apsirengiau ir išėjau. Nuėjau iki stadiono, ten prisėdusi ant išcementuotos kalno dalies sedėjau tyliai ir ramiai kurį laiką. Vėliau ėmiau laukti proto apšvietimo, kad viską suprasčiau, kodėl gyvenimas mano teka šia srove, o ne ta kuria norėčiau, kad tekėtų... Bet matyt nepakankamai ilgai laukiau, nes taip ir nesupratau... Žiūrėjau į žolę sau po kojomis, žiūrėjau į už žingsnio nuo manęs esantį stadiono taką, kėliau akis viršun, mačiau kitapus stadiono priešais save buvusį sportininkų persirengimo kabinų bei dušų, belangį, išgržintą gražiais piešiniais iš mano pusės namelį, viršum jo - žydras dangus su lengvais plunksniniais debesiukais. Iš šonų viską supo žaliuojančių medžių miškeliai... Girdėjau jų bei baseino ošimą... Pamenu kaip galvojau, kad gyvenant ten, vasara eičiau kas rytą pabūti tokioje ramybėje, dabar manau, kad ir kas vakarą taip pat eičiau pabūti ten... Niekaip nesuvokiu, kodėl visi įvykiai klostosi taip, kad atitolintų mane nuo laimės kurią patiriu vienur ar kitur. Pirmiausia bandymas kraustytis į Vilnių - pardavėm butą už Talkšos netoli gamtininkų ir po nepavykusio išsikraustymo į Vilnių įsikėlėm į centre esantį butą. Miestas tas pats ir iki senojo kiemo iki pusvalandžio laiko kelio, bet ten paskutinį kartą buvau prieš kelis metus ir tąkart man aiškiai pasakė tie prakeikti ryžai, kad neturiu aš ten ką veikt, nebegyvenu ten, tad turiu nešdintis iš ten. Anuomet dar nedraskydavau akių taip, kaip dabar panorėjus padraskau kam nors, tad tik patylėjau ir pasišalinau... Bet taip ar taip neturiu tikrai ten ką veikt, spėju ten niekas net nebeprisimena manęs... Dabar - Molėtai. Negana, kad ir taip iš manęs nieko doro nėra, tai dar ir kraustytis turėsiu į kitą galą, visiškai priešingą tam, kuriame noriu būt... Rugpjūčio 29-tą dieną liejau ašaras, 30-ą - taip pat. Nežinau kaip pagaliau susitaikiau su ta mintim, kad išvažiuosiu. Prieštai jau buvau prisikūrusi krūvas argumentų, kodėl mama turėtų leisti man pagyvent Joniškyje bent metus, kol visos merginos dar ten. Tačiau mano didžiausiam nusivylimui neteko ištarti nieko daugiau, kaip tik lūžtančiu balsu nuo ašarų bei nevilties - "nesąžiniga"... Grįžusi nusprendžiau kuo mažiau galvoti apie visą tą sumautą krautymosi reikalą ir būti "gera", ( kiek tai man bus įmanoma ) jau ėmiau galvoti, kad man gali pavykti visas šis beviltiškas sumąnymas, deja dėl savo per daug turimo laisvo laiko prastai sekas. Mokykla visai nepadeda kol kas. Turiu vilties, kad kitą savaitę kai viskas prasidės išrimtųjų nebeturėsiu tiek daug laisvo laiko, kad spečiau dar ir depresuoti... Tiesa nepaminėjau, kad ir požiūrį bandysiu savo keisti. Trisdešimtąją rugpjūčio bei pirmąją rugsėjo neblogai sekėsi ;D...
Šiandien nustebino mane tai, kad Deivyda pasiteiravo ar neberašau blogo, nes neberodo manęs jos sekėjų sąraše. Pasakiau, kad pastaruoju metu mažiai rašiau, bet šiandien prisėsiu ir parašinėsiu. Taip ir padariau! Kas keista ;D O gal dar reikėjo paminėti, kad ir adresas kitas nebe "zhirafike"...? Nemanau. Susiras mane jei bus įdomu paskaityti, juk protinga pana ;D;D

Tai tiek tada šiam kartui...

Good luck to ya ;]