Jeee ;D

Jeee ;D Pasidariau apyranke ;D, bet žinoma, kaip pirmoji ji nevykus ;\ xD. Bet nieko, juk "nėra padėties be išeities" ;D sekanti tikrai bus gera ! Na, bet šiaip pagrindinis dalykas, tai yra tas, jog "išsizyziau", kad mama "apsikeistų" su manim kambariais (pagaliau! xD). Dabar turiu atskirą kambarį! Jeee!!! ;DD Buvo gana faina ir sunku xD perstumdynėt baldus iš vienos vietos į kitą, bet vertėjo ;D. Dieve, kaip gera turėt bent jau šiokį tokį atskirą kampelį ;).

" Ir štai prabyla mieloji Pasąmonė:
- Na, tai ką? Gavai ko norėjai, laimingas?
- O tai ne galvoji !- kailyje netveriantis atsako Protas.- Kaip senai šito laukiau! Tūūūsaaaas!!
- Ei ei! Neįsijausk! Juk ne vienas Čia gyveni... Kai kurie ramybės nori.- pasakiusi tai, Pasąmonė apsisuko ir nulindo į savo kampelį, ten kur tyla ir ramybė..."

Mhm.

Šiandien oras buvo nuostabus - pirma snigo, po to lijo. Džiaugiuosi tuom, nes būtent taip aš jaučiuosi šiandieną. Kaip gera buvo grįžti namo, nutrenkti kuprinę ir nieko neveikti. Bent jau penkias minutes ;D. Vėliau susimasčiau pasidaryti apyrankę. Pradėjau gana sėkmingai, bet staiga mamai grįžus ir vėl taip pat išėjus, teko eiti šiek tiek paplušėti virtuvėje (ten sugaišau apie pusantros valandos xD). Po namų ruošos žadėjau toliau tęsti apyrankės gamybą, bet kažkaip užsimiršo. Iki dabar, mat dabar prisiminus nesprendžiau parašiusi eiti ją užbaigti ir gal pasidaryti dar porą. Mhm. Taip ir padarysiu. Čiau amigos ! xD

" - Oi! Nejuokink! Baigiu iš koto išlūžt!- juokais netveria Pasąmonė.- Jau kaip tikiu, kad tu grįši prie apyrankės!
- Dėkui už palaikymą.- su ironijos gaidele atsako Protas.- Bet geriau jau patikėtum, nes taip ir bus. Pamatysi.
- Cha cha cha! Tikiu! "

Nebenoriu... :'[ ...

Kaip man viskas atsibodo... Ateinu į mokyklą ir tik kontroliniai, ir kontroliniai... Atsibodo... Nebenoriu daryt to, kas mane liudina - mokytis, galvoti apie pažymius, klausytis priekaištų apie savo egzistavimą (nors jie tiesiogiai ir nepasakomi) ir t.t. Aš tik noriu ilsėtis ir veikti tai kas man patinka... Bet mano didžiausiai nelaimei to daryti negaliu... Neįsivaizduoju kaip turėčiau ką nors pakeisti... Kaip reiktų pakeisti kažką, nuo ko pasidarytų ir man, ir aplinkiniams geriau?... Nežinau...

"- Bet Tu juk žinai, kad šitaip kankinsies dar ilgai ilgai.- patenkinta sako Pasąmonė.
- Žinau, bet kažkodėl norėčiau nežinoti, nes tai tik liūdina dar labiau...- dėsto savo mintis Protas. Ir pasisukęs i Pasąmonę, išvysta kreivą, laimingą šypsenėlę Joje. Tada vėl nusisuka ir taria:
- Bet Tu juk supranti, kad jei kentėsiu Aš, kentėsi ir Tu kartu.- šiek tiek patylėjęs tęsia,- Juk esame Ten Pat.- Po ilgo susimąstymo Pasąmonė teištaria:
- Velnias..."

Ne taip jau ir blogai...

Šiaip jau ne taip ir blogai toj šūlej. Aišku tada, kai nueinu i psichologiją ;D. Va ten tai aš jaučiuosi taip, tarsi būčiau pripažinta, mat nors ir sunku pripažinti, bet mokykloje nelabai jaučiuosi, kaip "tarp savų"... Dar gerai mokšei jaučiuosi per etikos pamokas. Etika - tai vienintelis dalykas, dėl kurio aš savanoriškai einu į Tą Pragaro Prieangį. O dabar dar ir psichologija prie to prisidėjo. Tai gi dabar, yra du dalykai, dėl kurių dar savo noru einu į mokyklą.

" - Na tai,- prdėjo Pasąmonė, bet Protas ją vėl pertraukė.
- Dusk! Šiandien tai jau TIKRAI,- pabrėždamas taria ,- nenoriu tavęs girdėt..."

Kokia diena...

Na ir dienelė šiandien...

1. - ateinam į pirmą pamoką, pasako, kad anglų mokytoja neateis. Pamokos nebuvo. Pati pirma mintis - "nu velnia viena, juk galėčiau dabar būti lovoj...".
2. - kita pamoka lietuvių kalba. Mokytojos nėra (dar viena priežastis,kodėl galėčiau būti pataluose), bet žinoma yra krūva pratimų, kuriuos mes tipo turime parašyti.
3. (geriausia dalis) - per trečią pamoką, technologijas, bepjaudama metalo gabalą, su metalo pjūklu, persirėžiau kairės rankos, rodomąjį pirštą. Iš pradžių dar net nesupratau kas įvyko, tad pamačiusi kraują, tik nupurčiau ranką, pamaniusi, kad pasivaideno. Deja, mano nelaimei, žaizda buvo tikra, o kraujas dar tikresnis. Bet aš nepanikavau. Ramiu veidu pašaukiau porą kartų mokytoją, bet kai jis nereagavo į mane (nukentėjusiąją) aš laikydama dešinę ranką, po kairiąją, kad kraujas visur kur nebėgtų, nuėjau prie mokytojo stalo ir ramiu balsu, kreipiausi į jį. Na, į pirmus du mano kvietimus gerbiamasis neatsakė, bet trečią kart atkreipė dėmesį į mano "pagalbos šauksmus". Po to, nuvarvinau kažkiek tai kraujo ir prispaudusi bintu žaizdą, su mokytojo palyda, nuėjau iki Seselės kabineto. Ten tiesą sakant, tikėjausi didesnės pagalbos. Bet, mano didžiam nusivylimui, be dar daugiau vandens, kažkokios neaiškios dezinfekacinės priemonės (kuri, man atėjus, kažkaip baiginėjosi) ir vidutinio dydžio pleistro, nieko negavau.
4. - penkta pamoka - vokiečių. Kontrolinis. Totaliai susimaunu.
5. - septinta pamoka - einu parašyti fizikos kontrolinį. Beveik visą laisvą laiką iki tol, mokiausi, tačiau gavusi lapelį su užduotimis, perskaičiusi pirmą klausimą supanikavau, nes net nežinojau kaip reikia atsakyti į pirmą klausimą. Trumpai pasvarsčiusi, sumasčiau kažką ir "atsakiusi" į pirmą užduotį, užsidegusi, greičiau išspręsti kontrolinį, taip ir padariau. Pati pirma atidaviau sąsiuvinį. Nors šiaip nesidžiaugiu, nes žinau, kad ten nieko gero mokytoja neras.

Mhm...Tikrai gera diena.

" - Tylėk!- užkerta Protas Pasąmonę, jai net nespėjus išsižioti.- Tylėk ir nieko nesakyk."

Rrraaaaarrrvvvv!!

Aaaa!!!! Nebegaliu! Atsibodo! Įgriso iki paskutinio gyvo kaulelio!!.... Kas po šimts sugalvojo Tą Pragaro Prieangį, vadinamą mokykla???!! Mokais vieną dalyką po kito ir po 5 minučių sakydamas vokiečių kalbos tekstą įterpi anglų. Na kas taip dirbas paklausit? Atsakysiu, jog AŠ! Nėra ko čia stebėtis, su tokiu mokymusi kaip mano, taip tikrai įmanoma... O dar kai pagalvoju, kad taip tęsis dar ketverius ir plius dar velnias žino kiek metų, tai infarktą galima įsivaryti. Omg. Ne! Viskas. Užteks galvoti apie tą velnio neštą ir pamestą vietą... Geriau pamąsčius, manau galima būtų įžvelgti ir gerąją šio reikalo pusę... Tik įdomu ar ji yra... Na šituos mąstymus paliksiu kitiems... Dieve, kaip sunku būti paaugle...

"-Mokykis mokykis, juk žinai, kad kito kelio nėra,- eilinį kartą prakalbo Pasąmonė.
- Nenoriu! Kodėl aš negaliu taip, kaip anie, kuriems taip tariant dzin ant mokslų... Kas po šimts verčia mane mokytis?....- bandė priešgyniauti ir ieškoti teisybės Protas.
- Tikriausiai Aš...- pasigirdo tylus bei silpnas balsas, kažkur gyliai gyliai manyje...
- Na taip, žinoma... Kaip gi aš galėjau pamiršti apie Tave. Juk Tu čia grauži mane kas kart kai tik bandau nesimokyti...
- Taip. Aš. Tu dar tebeturi mane ir dar tebesiklausai manęs...
- O kaip nesikausysi, kai "ėst" pardedi!...- pertraukia Sąžinę Protas.
- Ooo taip...- sukikena Ji ir tęsia savo kalbą toliau,- Tie anie, kuriems "dzin", savo Sąžinių jau senai nebegirdi. Jei girdėtų tikriausiai mastytų kaip ir Tu dabar...- vėl sukrizena ir nutyla, leisdama Protui susimastyti. O gal nutilo, nes pavargo pamokslauti..?..." :D

Toliau - "?"...

Pabudau šiandien su mintimi, kad turiu dar vieną pusdienį, kuriuo galėsiu pasimėgauti... Deja malonumas neilgai truko... Na, bet už sugadintą ketvirtį dienos atsigriebiau karštoje, putų vonioje xD Visas tas karštis priminė vasarą ir pagalvojau "greičiau butų vasara..." ... Atsibodo amžinai šalti ir nosimi varvinti... Tada vėl užsisvajojau apie ryškią, kaitinančią saulę, vėsius medžių šešėlius, mėlyną, viliojantį ežero vandenį ir šėliones su draugais, iki pat ryto parkelyje ar ant baseino kranto... Mmm... Kaip gera... Tačiau visas gerumas pasibaigė, kai suvokiau, kad dabar reikia grįžti į žvarbią realybę... Vėliau dar sumasčiau suskaičiuoti kiek dienų liko iki vasaros, o iki jos liko 98-nios dienos... Ech... 98-nios ilgos, kankinančios dienos iki numylėtosios vasaros... Na bent jau iki kalendorinio pavasario nebe daug teliko, bent jau taip galiu pasiguosti :D ... Tiesa, šiandien taip pat išgirdau vieną naujieną ir dabar nežinau ar džiaugtis, ar verkti... Viena mano proto pusė šokinėja iš laimės... Kita - svarsto... Vėl pamažu grimzdu į dilemą... Ne pirmas kartas, atrodo jau turėjau priprasti, bet kiekvieną kartą viskas vėl kitaip...

"Ir štai prabyla Pasąmonė:

- Na? Tai ką? Neužsibaigiantys svarstymai vėl?...

- Taip!...- kiek piktai sušunka Protas, bet po akimirkos pareiškia,- Ne!...- po valandėlės tylos,- Nežinau...- sušnabžda tyliai tyliai...

- Kaip tai nežinai? Juk kažką mastai, kaip bus toliau...?...- suglumusi perklausia Pasąmonė.

- Toliau...?... Tai kas bus toliau - tik klaustukas...-teištaria Protas."

Ir iš tiesų, tai kas bus toliau, tikrai tėra tik klaustukas...

Sveikinu!...

"- Sveikinu!...-Sušnibždėjo Pasąmonė.

- Dėkui,- atšauna Protas ir patylėjęs tyliai priduria - o kas toliau?..."

Tai gi, susikūriau dienoraštį, bet net neįsivaizduoju kam... Mintis jį susikurti kilo paskaitinėjus kitą dienoraštį - "Kupranugario memuarai. Vasaros sonata.", jį rašantis žmogus pirma man sukėlė susižavėjimą, vėliau pavydą ir galiausiai aš ėmiau pykti ant savęs, kad nesugebu taip dėstyti savo minčių, kaip Dei.,bet vėliau susimasčiau, kad ko čia stebėtis, juk nesu rašytoja... Nemoku nei raštu, nei žodžiu sutvarkyti to chaoso, kuris yra mano galvoje, tad viliuosi, jog šis "Žirafraštis" bent kiek padės man pagerinti padėtį minčių išdėstyme...

Na, kaip pirmajam kartui manau pakaks, be to išalkau jau ;D Ir šiaip labai sunku pirmą kartą dėstyti mintis šitaip :D

P.S. Labai atsiprašau Tavęs... Nepyk...